Jau kitą dieną sulaukiau Aivaro skambučio. Skambučio į duris. Vilkėjau senus džinsus plaidinę, buvau susitaršiusiais plaukais. Atidariusi duris norėjau skradžiai žemę prasmegti, nes priešais mane stovėjo Aivaras su žavia šypsena, sušiauštais plaukais ir tuo pačiu aprangos stiliumi.
– Labas, -linksmai tarė jis
aš taip ir stovėjau įsižiojusi kol smegenys bandė suvirškinti šį vaizdą, o burną kažkaip sugebėjo ištart:
– Ką tu čia veiki?
Puiku. Ar dar nemandagiau galėjau pasakyt?
– Aš atėjau tavęs pagrobti, -nusijuokė jis
– Aš, -bandžiau lementi, -man reik persirengti, bet užeik.
Kol aš bandžiau sugalvoti ką apsirenkti Aivaras sedėjo apačioje ir velnias žino ką veikė. Po dešimties minučiu apsivilkusi juodas kelnes, rausvą palaidinę ir juodą švarką nusileidau apačion. Aivaras pasitiko mane žvilgsniu ir nusišypsojo savo nuostabia šypsena.
– Tai kur eisim?-paklausiau aš.
– Kantrybė dorybė, -pacitavo jis mano vakar dienos žodžius
Sutrikau, tačiau sugebėjau nusišypsoti.
Mano didžiausiai nuostabai jis nusivedė mane į nuošaliausias, tačiau turbūt gražiausias Vilniaus gatves. Ilgai vaikščiojome ir kalbėjomės, tik kalbėjomės. Oras kaip vasario mėnesiui buvo tiesiog nuostabus. Vienu metu, kai jau nusprendėme gręžtis atgal link centro, kažkaip netyčiomis turbūt iš įpročio griebiau jį už parankės. Po minutės, kai tai supratau kaip mat ištraukiau ranką.
Dabar jau jis pasiemė mane už rankos ir ėmė temti į kažkokį skesgatvį.
– Kur mes einame?-paklausiau aš
-Kai ką parodysiu. Eime, tau patiks.
Atsiradome platesnėje gatvėje kur buvo vienas vieninteis gatvės muzikantas grojantis smuiku. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus ir viskas atrodė taip keista, nes šalia buvo bažnyčia ir galima buvo pamanyti, kad tas gatvės muzikantas grojo ne žmonėms, o Dievui. Akimirkai sustojau ir įsiklausiau. Tada pajutau šiltą Aivaro delną. Staiga pasijaučiau nejaukiai ir pasiūliau grįžti atgal. Eidami atgal beveik nesikalbėjome. Tiesog ėjome. Kai išėjome į centrinę Vilniaus gatvę Aivaras pasiūlė išgerti arbatos.
-Ne, manau eisiu namo,-bandžiau atsisakyti aš
-Bet tu mirtinai sušalus, -susirūpino Aivaras
Suktas gyvatė. Man neliko nieko kito kaip tik sutikti. Nuėjome į Pilies gatvės gana populiarią kavinukę ir užsisakėme arbatos.
– Ar man atrodo ar tu man jauti kažkokią antipatiją, -rimtai paklausė Aivaras
Nežinojau ką atsakyti. Jis buvo be galo gražus ir mielas, bet jo asmenybė… Jo draugai… Jis buvo tipiškas paauglys.
-Gal ir yra teisybės tavo žodžiuose, -išlemenau aš
– Kas čia tokio neįprasto, kad aš leidžiu laiką su tavimi,-nustebo jis, -Tu linksma, įdomi, graži, tu kitokia nei visos mano pažįstamos. Su tavim galima pakalbėti ir linksmomis ir rimtomis temomis.
Jis atrodė toks susijaudinęs, šiek tiek įraudęs ,kad negalėjau nesusijuokti ir teko patikėti jo žodžiais.
– Žinai, -pakeičiau temą aš, – tu man dar nepasakei kiek tau metų.
– Argi tai svarbu, -bandė nuslėpti žvilgsnį jis
– Prisimenu, kad tu vyresnis klausimas tik keleriais metais, -paklausiau aš
Tą dieną aš Aivaro amžiaus nesužinojau, tačiau vis galvojau kodėl jis jį slepia . Ar dėl to, kad jis daug vyresnis?
Kitą dieną vėl sulaukiau Aivaro skambučio. Šį kart į telefoną.
-Sveika, ką šiandien planuoji veikti? -girdžiu linksmą Aivaro balsą kitame laido gale.
– Nieko neplanuoju. Gali ką pasiūlyti?-nerimstančia širdimi paklausiau aš
– Galvoju, kad gal galėtume eit pačiuožinėti
– Chm. Na, nežinau.
Norėjau atsisakyti, nes bijojau įkyrėti, tačiau jis pasakė kai ką kam negalėjau atsispirti.
– Jei tu dėl to, kad nemoki čiuožinėti, tai nieko tokio, nes iš manęs irgi nekoks čiuožėjas, -nusijuokė Aivaras.
-Na gerai, -nusijuokiau aš, nes čiuožinėti aš mokėjau ir visai neblogai, -Lauksiu tavęs prie ledo arenos 17 valandą.
Po galais! Kas man daros? Juk negali jis man patikt. Ir be to Airijoj turbūt turi merginą… Tuo metu į galvą atėjo draugės žodžiai: „Merga ne siena galima patraukt“ pasibaisėjusi tokia mintimi nuėjau plauti indų.
17:10 vėluoju. Jis turbūt jau nebelaukia, tačiau klydau. Pamačiau Aivarą stoviniuojanti prie ledo arenos jau su nupirktais bilietais.
– Labas. Atsiprašau, kad vėluoju
– Karalienė niekada nevėluoja tai kiti ateina per anksti, -nusišypsojo Aivaras, -bent jau esu taip girdėjęs, -pridūrė jis
Žmonių buvo nemažai. Daugiausiai porų,kurios bučiuodavosi. Ir tai mane versdavo jaustis šiek tiek nejaukiai. Visą laiką galvojau ar apsimesti, kad blogai čiuožiu, kad Aivaras nesijaustų blogai? O gal ne… Bet kai tik pamačiau kaip jis čiuožia nusprendžiau ir aš savo čiuožimo gebėjimus parodyti, nes jis čiuožė puikiai. Slydo kaip profesionalas. Apvažiavę kelis ratus sustojame prie lango pro kurį gali matyt kas vyksta prekybos centre. Kai kurie žmonės pavydžiai žvalgėsi į čiuožėjus.
– Tai sakai nekoks iš tavęs čiuožėjas? -šypsausi aš
Tačiau Aivaras neatsakė. Jis staigiai prisiartino prie manęs apkabino per liemenį ir pabučiavo. Tai buvo mano pirmasis ir geriausias bučinys. Jis truko kokia sekundę, bet pati akimirka buvo nuostabi. Aivaras atsitraukė nuo manęs ir nežymiai žvilgtelėjo pro langą. Nusekiau paskui jo žvilgsnį ir ką gi matau? Ogi vieną iš jo draugių mirštančia iš įsiūčio. Galva apsvaigo, akyse vaizdas aptemo . Širdis daužosi beprotišku greičiu. Nepasakiusi nė žodžio nučiuožiau. Galva vis dar svaigo, akyse tamsu, nepamačiusi atsitrenkiau į kažkokį vaikiną, susvyravau pargriuvau ant nugaros,pajutau skausmą galvoje, o paskui ir svorį ant krūtinės, tai buvo tas pats vaikinas nugriuvęs ant manęs. Netekau sąmonės.
Laukite tęsinio
Xo xo La madam
