Išėjusi iš tualeto griebiau dar vieną taurę šampano. Mačiau tėtį linksmai kvatojantį su ponu Brown. Atokiau susiradau suoliuką. Tai buvo lyg veranda, turinti turėklus už kurių nuostabus ežeras. Pasirėmiau už turėklų ir gurkšnodama šampaną žvelgiau į tolį. Staiga išgirdau sakant :
– Isn’t it amazing?
Tai tas pats vaikinas, kuris buvo prie pono Brown šono.
– What? The fact that life gives us many surprises or the view which will be amazing if you‘ll have two glasses champagne ? – išrėžiau aš
– Anglė, kuri turi gerą humoro jausmą? Per gerai, kad būtų tiesa,- prabilo tas vaikinukas mano gimtąją kalba.
– Tu kalbi lietuviškai,- nustebusi ištariau
– Mano mama lietuvė, o tėtis anglas tai taip ir išeina, kad aš nei šioks nei toks,- kukliai nusišypsojo jis.
Aš ėmiau kvatoti. Ir gurkšnoti šampaną.
– Nemanai, kad šiam vakarui jau gal pakaks? – paklausė jis rodydamas į taurę
– Jei nebūtų taip nuobodu man to nereiktų,- paprastai tariau
– Iš pradžių mane apšauki gatvėje, o dabar dar ir sakai, kad mano vakarėlis nuobodus? Neblogai Lietuva, – nusišypsojo jis, – Lukas, – prisistatė jis
– Ach taip, tiesa. Nepyk už tada. Prasta diena,- linksmai tariau
– Papasakosi?
– Kada nors, – išrėžiau aš ir pajutau kaip alkoholis stukteli į galvą.
Taurė iškrenta iš rankų, o aš imuosi už galvos.
– Vaje, vaje. Prisėsk, – tarė Lukas.
Aš jau visai apsvaigus, nuo nepamenu kelių taurių šampano juokiuosi iš visko ir jaučiu silpnumą.
– Tu toks globėjiškas, – juokdamasi ištariu jam.
Lukas nusijuokia ir sako :
– Geriau papasakok man ką nors. Tau negalima užmigti, – tarė jis tą akimirką, kai aš bandžiau prigulti jam ant rankų.
– Nagi, Adele, sakyk, – nevilties kupinu balsu tarė jis, – turi antrą pusę?
Susimąsčiusiu balsu tariu:
– Kiek pamenu mane mama pagimdė visą.
– Ne, aš ne tai…
Su tais žodžiais išgirdau tėčio balsą:
– Adele? Brangioji, atrodo tau jau šiandien užteks, – tarė jis imdamas mane į glėbį ir vesdamas link automobilio.
O aš, besijuokdamas tik spėju ištart :
– Iki, Luisai, – ir nesvarbu, kad jo vardas visai ne Luisas, o Lukas…
Pabundu su baisiu galvos skausmu. Ausyse tylu, tiesiog spengia. Išsiropščiu iš lovos ir keliauju tiesiai į dušą. Nusivelku vakarykštę suknelę ir panyru po šilta vandens srove. Po malonaus dušo susisupu į chalatą ir leidžiuosi į virtuvę. Ten atsigeriu šviežių apelsinų sulčių ir ant šaldytuvo pamatau raštelį „ Aš darbe. Grįšiu vėlai vakare. Pinigai ant valgomojo stalo, jei eisi į miestą nepasiklysk. Myliu. Tėtis „ Perskaičiusi išmetu raštelį ir nueinu rengtis.
Po vidurdienio sėdu į metro. Kadangi mūsų namas netoli miesto centro išlipusi iš metro einu pėsčia. Įsijungiu muzikos grotuvą ir besiklausydama muzikos žingsniuoju gatve. Pamatau jaukią kavinukę. Įžengiu pro duris, užsisakau šaltą kokteilį ir vis dar su ausinėmis vartau paskalų žurnalą. Staiga prie manęs prisėda vaikinas. Aš išsitraukiu ausines ir sakau:
-Do I know you?
-Varge, Adele, arba tavo atmintis baisiai prasta, arba vakar tikrai padauginai.
Aš sėdžiu susimąsčiusi ir bandau prisiminti kur aš jį mačiau. Galų gale jis ištaria :
-Lukas. Iš vakar vakarėlio.
Tada viską prisiminiau. Vakar dienos vakarėlį, šampaną, poną Brown ir galiausiai Luką.
-Na taip, žinoma. Labas. Tu ką mane persekioji?- juokauju aš
-Ne, ne. Pamačiau tave pro langą ir nusprendžiau pasisveikinti.
Minutę tylime. O tuo tarpu aš skaitau žurnalą. Staiga skiltyje : „ Stilingiausi Gb vaikinai“ pamatau Aivaro nuotrauką. Gatvės viduryje, kaip visada žavingas ir stilingas. Užverčiu žurnalą, akimirkai užsimerkiu. Atsimerkusi ištariu:
-Na, Lukai, atėjo ta diena kai aš tavęs paprašysiu pabūti miesto gidu, – nusišypsau ir pakylu, – Na up up eime.
Visą likusią dienos dalį, lygi pat vakaro pravaikštinėjome po gražiausias Londono gatves. Daug išgirdau, daug pamačiau, daug pažinau. Lukas tikrai protingas, jausmus turintis vaikinas. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Jo tėvas – stambi žuvis versle. Mama Airijoj. Techniškai jie neišsiskyrę, tačiau jau antri metai gyvena atskirai. O Lukas tai pas mamą, tai pas tėtį.
Ėmė temti. Lukas nusivedė mane į nuostabų, didelį parką su gražiais žibintais, tvenkiniu.
– Aš apie save daug pasakojau. Gal nori papasakot apie save? – tarė jis mums sėdint ant suoliuko.
– Nežinau ką nori išgirst. Kaip žinai gyvenu Lietuvoj, mokausi mokykloj, neturiu tikrų draugių – merginų.
– Kodėl gi?
– Nesutariu. Jos tokios… Susireikšminusios, snobės, daug reikalaujančios.
– Oho. Lyg kalbėčiau su vaikinu, – nusišypso Lukas.
– Bet tai tiesa… vaikinai daug paprastesni.
– O kodėl tu čia? – galų gale paklausia jis.
– Nes čia tėtis.
– Netikiu, kad tai vienintelė priežastis,- taria jis pusbalsiu
Velnias, ne kvailas jis.
– Nes čia toliau nuo to, kurį bandau pamiršti.
Tiek ir užteko. Lukas nebeklausinėjo tik tarė :
– Eime, manau tau laikas namo.
Įsėdome į autobusą. Ilgai kalbėjomės. Apie paprasčiausius dalykus. Galų gale aš jo klausiu:
– Kuri tavo stotelė?
Jis kukliai atsako :
– Buvo prieš tris stoteles.
Aš išraustu, atsisveikinu ir išlipu iš autobuso. Truputį sutrikusi, bet laiminga suku namų link.
Laukite tęsinio
Xo xo La madam
