Meilė – nuostabi katastrofa. Žinoti, kad trenksiesi galva į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena veide, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė – tai vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės. Štai tokiais knygos žodžiais pradėjau aš savo kelionę į Londoną. Liepos mėnuo. Lietuvoje kaip niekad karšta. Tai mama ir nusprendė išsiųsti mane pas tėvą. Ten kur jūrinis klimatas, daug britų ir turistų. Taip, mano tėvai išsiskyrę. Kai tėvas nusprendė, kad jam nusibodo mamos kaprizai jis tiesiog išėjo. Ne tik iš namų. Išėjo ir iš mano gyvenimo. Per Kalėdas gaudavau iš jo naują knygą, pinigų į banko sąskaitą, drabužių, bet į svečius keliauju pirmą kartą. Neprieštaravau motinos sprendimui. Pakeliauti visada malonumas. O po pastarojo mėnesio nuotykių Su Aivaru man tik ir reikėjo atostogų.Lėktuvui nusileidus pasiėmiau bagažą ir minioje turistų ėmiau ieškoti tėčio. Tolėliau pamačiau vidutinio ūgio, juodaplaukį, vidutinio amžiaus vyriškį laikantį kortelę su vardu. ADELĖ buvo ten parašyta. Nesusilaikiau nenusišypsojusi. Jis visada buvo prie humoro jausmo. Visada buvo „išdykęs“. Kai apkabinau tėtį tik tada supratau kaip aš jo pasiilgau. Užuodžiau G. Armani naujausius kvepalus, skutimosi žele. Tėtis dvelkė vėsa ir švara. Paėmęs mano bagažą ir apkabinęs mane per pečius tėtis ėmė klausinėti apie skrydį, mokyklą, mamą. Su tėčiu paprasta bendraut. Nebijai, kad pasakysi kažką netinkamo, bendrauji lyg su draugu.
Lauke vėsiau, tačiau šviečia saulė kas yra reta šiai vietai. Čia dažniausiai lyja. Taip niūru, pilka.
Važiavome tėčio nauju AUDI. Negalėjau nepastebėti, kad tėtis laimingas. Jis šypsojosi, linksmai pasakojo apie darbą, draugus. Vienu metu tikrai pajutau dūrį širdyje. Dėl kvailos priežasties. Supratau, kad jis laimingas… be manęs. Be mamos. Jis laimingas būdamas be mūsų.
Kai tėtis sustabdė automobilį pažvelgiau pro langą. Ir tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau. Namas buvo stulbinamas. Kaip iš žurnalo viršelio. Dideli langai per visą sieną, baseinas, pievelė. Tėtis paėmė bagažą, o aš sekiau paskui į vidų. Už siauro koridoriaus atsivėrė nuostabi svetainė su plačiaekraniu televizoriumi, juoda odine sofa ir kitais privalumais. Virtuvė… Dydžio su lyg mano kambariu Lietuvoje.
– Eime,-tarė tėtis,- parodysiu tavo kambarį.
Aš turiu savo kambarį? Užlipome į antrą aukštą, kurio sienos buvo visos padarytos iš langų. Atsivėrė gražus Anglijos vaizdas. Su kaimyniniais namais. Tėtis atvėrė duris į mano kambarį. Sienos švelniai rausvos beveik baltos spalvos. Dvigulė lova su daug pagalvių, sėdmaišiai, pūkuotas kilimas, rašomasis stalas ir nešiojamas kompiuteris APPLE. Atvėriau spintą. Ji jau pusiau užpildyta dailiais drabužiais. Šalia dar durys. Ten didžiausiai mano nuostabai batų kambarys. Iš dviejų pusių lentynos skirtos batams dėti. Viena iš pusių buvo jau užpildyta : aukštakulniais, sportbačiais, aulinukais, bekulniais bateliais ir net šlepetėmis. Nusišypsojau ir nustebusi paklausiau:
– Čia viskas, viskas man?
– Kurį laiką buvau prastas tėvas,-tarė tėtis,- atleisk man. Tikiuosi, kad tau patinka.
– Ar man patinka,- nusijuokiau.
Jaučiausi kaip filme. Net geriau. Tiek batų vienoj vietoj esu mačiusi tik filmuose ir parduotuvėje.
– Eime, -tarė tėtis, -turiu tau dar vieną staigmeną.
Nuskubėjau paskui tėtį. Ką gal kosmetikos kambarį įrengė.. Tai buvo geriau. Daug daug geriau. Iš antro aukšto galima buvo pakilti į dar vieną aukštą. Tai buvo lyg ir kambarys. Stiklinis kambarys balkone. Kur atsivėrė pusė Londono kraštovaizdžio. O tame kambaryje… Gražiausias vaizdas. Nuostabiausias dalykas. Visiškai naujas, baltas,tobulas fortepijonas. Iš to džiaugsmo galvojau apsiverksiu. Staiga suskambo mano telefonas. Skambino mama. Atsiliepiau. Ji paklausė kaip atskridau, ar tėtis pasitiko. Aš pasakiusi, kad man viskas gerai išgirdau mamą sakant :
– Tai puiku. Manau puikiai praleisi vasarą.
-Taip, ir aš taip manau,- tai tarusi padėjau ragelį ir nuėjau prie tobulo dar neliesto balto fortepijono.
Laukite tęsinio
Xo xo La madam
London is the capital of GB