Pasikėlusios panos, pikti metro keleiviai, pikčiurnos bobutės ir vaiduokliai vaikinai

Antroji diena svetimoje šalyje. Keista? Ne. Įdomu? Taip. Mane visada žavėjo kitų tautų papročiai, tradicijos ir kalba. Ypač kalba. Anglų kalba – labiausiai paplitusi pasaulyje. Ją vartoja daug žmonių, kurie turi skirtingus akcentus. Tiesą sakant jaučiu silpnybę taip vadinamam britų akcentui. Tobula tartis ir balsių bei priebalsių sąskambis.

Tai gi įsidrąsinusi paprašiau tėčio pavežėti mane iki Londono centro apsidairyti. Kadangi tėčiui reikėjo į darbą man teko klaidžioti po milžinišką miestą vienai su žemėlapiu rankose ir neužtikrinta anglų kalba.

– Jei pasiklysi skambink,- nusišypsojo tėtis

Išlipusi iš automobilio apsidairiau. Šilta diena, be galo daug turistų ir kitų anglų skubančių į darbą. Tėtis išleido mane prie parlamento. Turėjau kelias valandas kol tėtis iš čia mane pasiims. Norėjau pamatyti Big Beną, aplankyti keletą muziejų, parkų. Užsidėjau ausines ir įsijungiau grojaraštį. Skamba What doesn‘t kill you makes you stronger. Su šiuo muzikos rimtu ir ėmiau judėti tiesiai gatve. Londonas ypatingas miestas. Persmilkęs rafinuotumu, bet kartu ir naujovėmis. Tie keisti pastatai, žmonės. Suku į kairę, dešinę, vėl į kairę. Parkas! Tiksliau nedidelis parkelis. Atsisėdu ant suoliuko ir įkvepiu oro Jis kitoks nei Lietuvoje. Lengvesnis, vėsesnis, gaivesnis. Tiesiai matau mergaitę su moterim. Turbūt jos mama. Mažoji tempia motiną į saldainių parduotuvę verkšlendama ir rodydama į įspūdingas vitrinas. Kažkada kai buvome vaikais, viskas buvo daug paprasčiau. Mums tereikėjo saldainių, žaislų, mamos ir miego. Jokių rūpesčių, nei mokyklos, nei kvailų vaikinų ar priekaištaujančių tėvų. Kuris gyvenimo etapas lengviausias? Vaikystė? Tikrai, kad ne paauglystė. Užsimąsčiusi nieko nepastebėjau aplinkui. Tik galvojau apie gyvenimą. Kartais, turbūt visiems žmonėms į galvą ateina keisčiausios ir beprotiškiausios mintys. Vieniems dažniau kitiems rečiau. Tiems, pas kuriuos jos labai dažnai užklysta matyt mes ir vadiname tuos žmones „ keistuoliais“. Šalia manęs atsisėdo mergina. Ji kalbėjosi telefonu. Nusiėmiau ausines norėdama pasiklausyti jos pokalbio.

– Yeah. Yeah I know. She wants to meet me on Monday. But I can‘t. I‘m leaving on Monday so could you tell her that. Because these few days I have a felling that she is mad on me. I don’t know why. Just tell her that I‘m leaving on Monday and I can’t meet her that day. Ok? Fine then bye.

Padėjusi ragelį merginą pažiūrėjo į mane, pakilnojo antakius,  atsistojo ir išėjo. „puiku“ pagalvojau. Galėsiu papasakoti tėčiui, kad žmonės čia „draugiški“. Nusprendžiau nebedykinėti. Pakilau. Kadangi jaučiausi baisiai ištroškusi nusipirkau buteliuką gazuoto vandens. įsidėjau į rankinę ir nuėjau pirmą kartą pasivažinėti metro. Įlipau. Ten buvo baisiai karšta ir be galo daug žmonių, kurie susigrūdę ir prisiglaudę viens prie kito. Keistas tas metro. Važiuoja greitai, bet baisiai tave „nešioja“ į šonus. Vieną akimirką apsvaigo galva tad nusprendžiau kuo greičiau gurkštelt savo mineralinio. Velnias. Nejau nepavyks jo atsisukti? Galų gale pavyko, tačiau nelabai sėkmingai. Matyt nešdama jį rankinėj gerokai suplakiau. Na, visi turbūt žino kas nutinka kai gerokai suplaki gazuotą gėrimą. Vandens purslai pasipylė neįtikėtinu spinduliu ir aplaistė šalia stovėjusi vaikiną.

-Oh God. I’m so sorry,- mikčiodama atsiprašinėjau aš

-Look what did you do you stupid girl,- piktai atrėžė tas bjaurybė.

– I said that I’m soory,- piktokai atrėžiau ir aš.

Supykusi išlipau sekančioj stotelėj. Ar visi žmonės tokie pikti? Iš pradžių ta mergina su savo pasipūtusiu žvilgsniu, dabar šitas pikčiurna. Užsisvajojusi atsitrenkiau į kažkokią moterį tad galiausiai ir ji mane apšaukė. Nuotaika buvo visiškai sugadinta. Blogiau nei Lietuvoj. Visi čia tik šūkauja ir kvailai nužiūri lyg būčiau ateivis. Visa surūgusi ieškojau suoliuko. Mintyse keikiau tuos kvailus anglus visais įmanomais žodžiais, tada ėmiau keikti ir mamą,tėtį ir galiausiai Aivarą. Staiga išgirdau:

-Excuse me?

-WHAT?- sušukusi atsisukau

Ir iš karto pasigailėjau, kad buvau tokią šiurkšti. Į mane kreipėsi mielas vaikinukas, su dangaus mėlynumo akimis ir dervos juodumo plaukais.

-Your shoe,- parodė jis į mano batą

Pažvelgiau į savo CONVERSE. Atsirišęs raištelis. Pasilenkiau jo užsirišti ir tas kelias sekundes kurpiau atsiprašymo šiam mielam vaikinui planą. Pakėliau galvą, tačiau jo nė ženklo. „ great“ pagalvojau. Pasikėlusios panos, pikti metro keleiviai, pikčiurnos bobutės ir vaiduokliai vaikinai. Geriau ir būti negali. Apsisukau ant kulno ir ėmiau žingsniuoti link parlamento kur manęs turbūt jau laukia tėvas.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Kategorijos: Be kategorijos.