Praėjo vasaris, kovas, balandis, gegužė. Atėjo birželis. Aivaro nemačiau ištisus keturis mėnesius. Visas 120 dienų 2880 parų ir 69120 valandas galvojau vien apie jį ir jo žodžius. Ir tai mane vedė iš proto! Ar tai reškia, kad mes daugiau nei draugai? O gal tai reiškia, kad jis apie mane galvoja? Ar tai reiškia, kad aš kraustausi iš proto?! Nežinojau kada jis grįš į Lietuvą, o ir rašyti neišdrįsau.
Birželio mėnuo. Šilta. Su drauge einame senamiesčio gatve ir geriame šaltą kokteilį. Mokslai baigėsi galima atsipalaiduoti. Vienu metu buvau be galo susidomėjusi savo ledukais esančiais kokteilyje kol draugė pasakojo kažkokias paskalas. Kaip kažkas įšsiskyrė, susitaikė, prisigėrė, apsivėmė. Nepykau už tai ant jos, jai patinka taukšti niekus, o ir pati aš buvau prisidirbus šioje srity. Tik staiga ji pakeitė pokalbio temą:
– Eik tu sau koks gražus bernas. Pavydžiu aš tai jo panai.
Imu juoktis ir pakeliu akis. Žinoma. Likimas ir amūras kaip visada ne mano pusėj. Pilies gatvės viduryje, tarp gatvės muzikantų ir turistų matau Aivarą besibučiuojantį su kažkokia nematyta mergina. Šį kartą nepajaučiau nei nusivylimo, nei liūdesio. Nieko, absoliučiai nieko. Kol galiausiai tariau draugei:
– Žinai, o aš nepavydžiu.
Čiupau draugę už parankės ir demonstratyviai praėjau pro Aivarą nė nežvilgtelėjusi, nė neatsisukusi. Lyg jis būtų tuščia vieta. Tačiau jam buvo atvirkščiai. Jam aš nebuvau tuščia vieta. Jis mane ir pastebėjo, ir atkreipė dėmesį, ir atsisuko. Tačiau viskas ką jis pamatė tai mano jau atšalusias pėdas.
Nuo tos dienos nesulaukiau nė vieno Aivaro skambučio, sms žinutės ar e-mail. Nieko. Nejaugi aš neverta net paaiškinimo? Po galais nuo to dar labiau nervinausi ir vis dažniau galvojau apie tai. Tiksliau tik apie tai. Man visas šis žaidimas ėmė kelti isterinį juoką, melodramų serialą, visišką vaikų žaidimą. Tačiau nesiruošiau pirma prabilti. Tikrai ne! Facebook.com jis skelbėsi kaip myli savo merginą, kokie jie laimingi. O visi ir komentavo kokie jie žavūs ir mieli, o mane nuo to vaizdo pykino. Pykino ir nuo Aivaro. Aš buvau pats kvailiausias padaras, jog galvojau, kad Aivaras gali būti kitoks. Įdomesnis, protingesnis.
Galutinis mūsų „susirėmimas“ įvyko viename sodo vakarėlyje. Buvo debesuota diena. Atėjau su drauge, o jis su savo garsiąja mergina. Visi kepė šašlykus, šnekučiavosi, sėdėjo ant žolytės ir lošė kortomis. Aš kalbėjausi su keliomis merginomis iš mokyklos, o jis neatlipo nuo savo merginos. Vėliau, aš baisiai pasiutau ir nuėjau pakoketuoti su vienu žaviu vaikinuku. Mes kalbėjomės apie mokyklą, orus, paskalas, politiką, tačiau Aivaras to juk nežinojo. O aš nupiešiau paveikslą lyg mes kalbėtume apie romantišką dieną. Ranka jam ant kaklo, o mes kalbam apie mero rinkimus. Keista, tačiau vaikinukas neprieštaravo. Galiausiai, kai mūsų pokalbio temos išsisėmė jis tarė:
– Žinai, jei reik galiu padėt sukelt tam vaikinui pavydą, -mostelėjo jis Aivaro pusėn.
Nustebau.
– Aš matau kaip tu į jį žiūri. Jei nori aš sutinku,-nusišypsojo jis
Su tais žodžiais aš pasijutau paskutinė idiotė. . Nusisukau ir nuėjau namų pusėn. Ėmė mažais lašais lyti lietus. Mane pasivijo Aivaras.
– Tai ką net vaikino nesugebi pabučiuot? -akiplėšiškai paklausė jis
Nebepažinau Aivaro. Atrodo tas pats žmogus. Gražus, stilingas, o viduje nieko nevertas. Pajutau nuoširdų…gailestį, tik gailestį žmogui, kuris tobulas iš išorės, bet supuvęs iš vidaus. Ėmė lyti stambiais lašais. Galiausiai palengvėjusia širdimi tariau:
– Kadanors aš ką nors pabučiuosiu, -tariau aš, – ir taip bus dėl to, kad pati to norėsiu.
– Nejaugi? -ciniškai paklausė jis
Nusišypsojusi pridūriau:
– Sudie, Aivarai.
Tada nusisukau ir kiaurai šlapia, bet laiminga palikau Aivarą stoviniuoti lietuje vieną.
Daug patyriau tais metais ir supratau vieną gyvenimo tiesą: gyvenimas ne pasaka- jis neturi laimingos pabaigos nebent tau beprotiškai pasiseka 
Laukite tęsinio
Xo xo La madam
Su drauge ėjome Pilies gatve