Only truth

Pirmadienis. 8:00. Vėluoju. Po vakar dienos nedaug jėgų ir belikę. Pasakiusi Aivarui, kad jis man patinka iš karto išlėkiau iš jo buto. O Aivaras ir liko nieko neatsakęs. Bandžiau save įtikint, kad čia kaltas alkoholis, nemiga ir… ir…
8:10 įlekiu į klasę, atsiprašau mokytojos, kad pavėlavau ir atsisėdu į savo vietą. Dar niekada nesu taip vėlavusi, bet kaip sakoma visada būna pirmas kartas. Pamoka neprailgo. Nuskambėjus skambučiui išskubėjau iš kabineto vengdama įtarių draugių žvilgsnių. Po pamokų skubu namo. Muzikos grotuve groja: „I never told you that I love you so much“. Kvaila, bet tuo momentu įsivaizdavau Aivarą. Bandžiau suprasti ką jis dabar galvoja… Staiga stotelėj pamatau… Simą. Rašantį žinutę. Kvaila, tačiau staigiai nusisuku ir imu eiti į kitą pusę iš kurios ir atėjau. Ir tada žinoma pamatu Aivarą ramiai žingsniuojantį su kažkokia mergina. Na ir dienelė. Dabar vienintelis klausimas į kurią pusę eiti? Į Simo? Pasisveikint, bei jaustis nejaukiai dėl jo poelgio su manim, ar į Aivaro? Pasisveikinti nusišypsoti ir jaustis dar labiau nejaukiai? Aivaras vis artėja, tačiau manęs dar nemato. Aš imu nervingai žvilgčioti tai į vieną tai į kitą pusę. Galiausiai į galvą topteli pats beprotiškiausias dalykas pasaulyje. Kvailesnio ir sugalvoti negalima buvo. Nusprendžiau išbėgti iš šaligatvio į gatvę ir pereiti į kitą gatvės pusę. Bėgdama nepamačiau atvažiuojančio automobilio, kuris stabdydamas atkreipė visų praeivių dėmesį ir vos manęs nepartrenkė. Širdis plakė nežmonišku greičiu, išgąstis surakino rankas ir kojas. Kokią sekundę žvelgiau į vairuotoją, o paskui tiesiog perėjau likusią kelio dalį, užėjau ant šaligatvio nė nežvilgtelėjusi į Aivaro pusę ir nuėjau namo.
Pabudau nuo durų skambučio. Buvau užsnūdusi ant sofos, kai grįžau namo. Užsimiegojusi atidarau duris. O ten Aivaras.
– Žinai, einant per gatvę reikia pasižiūrėti į kairę, dešinę, vėl į kairę ir tik tada eiti,  -mokinuko balsu pasakė jis.
– Ko nori, Aivarai?
–  Įsitikinti, kad tau viskas gerai, -susirūpinusiu balsu tarė jis
–  Jau įsitikinai. Man viskas gerai, -mieguistai tariau aš.
–  Galiu užeit? -paklausė jis
Įleidau Aivarą į vidų ir įsitaisiau ant sofos.
– Atrodai nekaip, Adele. Ar po to vakarėlio atsigavai? -paklausė jis
„Aišku,kad neatsigavau“ pagalvojau aš. Manęs vos neišprievartavo, tave primušiau, vėliau pabučiavau, prisigėriau, nakvojau pas tave namuose,  tada pasakiau visišką nesąmonę, kad tu man patinkim ir galiausiai vos nepatekau po automobilio ratais.
– Man viskas gerai, -galiausiai atsakiau aš.
Po trumpos tylos minutės Aivaras tarė:
– Ryt išskrendu į Airiją…
Mano galvoje palengvėjimas, o širdyje skausmas?
– Gal ir gerai, -sumelavau aš, -tau tinka Airiškas akcentas.
Nusišypsojęs Aivaras tarė:
– Dėl to ką pasakei mano namuose…
Neleidau Aivarui pabaigti.
– Taip,atleisk. Visiška nesąmonė. Kaltas alkoholis, galvos skausmas. Pamiršk. Juk žinai kaip būna.
Aivaras ėmė rengtis paltą ir eiti link išėjimo, tačiau laikydamas durų rankeną pusbalsiu ištarė:
– Taip,žinau. O gaila, nes  tu man patinki.
Tai taręs jis tiesiog išėjo,o aš likau be žado ir jokio supratimo kas čia pogalais įvyko

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Eidama kiemo keliuku žliumbiu. Tiesiogine to žodžio prasme. Dėl Aivaro, Simo, vėl Aivaro. Dėl šiandienos vakaro. Kuris kolkas klaikiausias mano gyvenime. Staiga kažkas paliečia mane už peties. Iš  gynybinio reflekso atsisukusi vožiau per veidą tam bjaurybei, kuris mane gąsdina. Ten buvo Aivaras. O vožiau atrodo stipriai, nes pasirodė kraujo lašai varvantys  jam iš nosies. Užsidengiu burną ranka.

– O tu dieve, -sušunku, -atsiprašau! Aš nenorėjau.. taip stipriai. Eime,  tau reik ledo.

Teko grįžti atgal į vakarėlį. Nuėjome į tą patį tualetą kur užtikau Aivarą. Jis atsisėdo ant unitazo, o aš sušlapinusi rankšluostį pridėjau jam prie skaudamos vietos. Taip minutę sėdėjome ir tylėjome. Aivaras įdėmiai žiūrėjo man į akis. Prisėdau ant Aivaro kelio, nes buvo baisiai nepatogu laikyt rankšluostį pasilenkus. Tylėjome. Kol jis prabilo:

– Neverk, man jau nebe taip skauda.

Ašaros vėl riedėjo visai neklausydamos mano smegenų siunčiamų signalų. Nusijuokiau. Ne dėl to aš verkiau. Tiksliau ne tik dėl to. Tada padariau kai ką ko negaliu, negalėjau ir turbūt negalėsiu paaiškinti. Aš jį pabučiavau. Bučinys buvo toks pat nuostabus kaip ir pirmąjį kartą. Švelnus, paprastas ir kartu ypatingas. Po akimirkos Aivaras atšlijo. Todėl ir aš sutrikau. Atsistojau ir išėjau. Nuėjau į valgomąjį kur visi šoko ir gėrė. Pasiėmiau brendžio stiklinę ir vienu mauku viską išgėriau. Paskui dar vieną ir dar vieną. Tiek aš jų ir tepamenu. Gal buvo ir daugiau. Ėmiau šokti, šokti, šokti, šokti. Tada viskas tapo baisiai juokinga. Juokiausi iš visko. Vaikino sėdinčio ant kėdės, rūkančios merginos, besibučiuojančios poros. Ir… Simo,kuris vėmė į visai gražią vazą. Priėjusi prie kažkokio vaikino pabučiavau jį. Tiesiog negalėjau kontroliuoti savo veiksmų. Žinoma dėl alkoholio. Daugiau nieko iš to vakaro neprisimenu.

Pabudau nuo saulės spindulių,kurie spigino man akis. Galvą buvo tokia sunki, kad negalėjau jos pakelti. O skausmas buvo nepakeliamas. Apsidairiau. Vieta nepažįstama. Gulėjau lovoje su visais drabužiais tik be batų. Už durų girdėjau dušo vandens srovės garsą. Kur aš pogalais esu?! Vanduo nutilo. Po kelių minučių iš vonios išėjo… Aivaras. Apsivilkęs džinsus, laisvą megztinį. Kikendama tariau:

– Tu atrodai taip mielai šlapiais plaukais, -ir ėmiau juoktis

– O tu vis dar girta, -rimtai pasakė Aivaras.

Taip rimtai, kad privertė ir mane surimtėti.

– Kur aš ir ką aš čia darau?

– Tu pas mane. Vakar taip nusitašei, kad prasinešei su kažkokiu apsirūkiusiu bernu. Buvai girtutėlė. Tavo draugei parašiau žinutę tavo vardu, kad jei skambins tėvai tu pas ją.

Buvau sukrėsta. Savo poelgių ir Aivaro nerealaus elgesio. Jis atnešė mane čia, paguldė, pasirūpino tėvais.

– Ačiū, -sumekenau aš

– Eik į dušą. Padarysiu kavos, -nė nežvilgtelėjęs į mane pasakė Aivaras ir išėjo.

Po dušo nesugalvojau ką apsivilkti, nes mano drabužiai be proto dvokė alkoholiu. Apsivilkau savo apatinį trikotažą, iš spintos išsiėmiau vyriškus marškinius. Turbūt Aivaro tėčio. Ir išėjau iš manim dvokiančio kambario. Dabar jaučiausi daug geriau. Galva švari, nebeatsiduodu alkoholiu. Ėmiau klaidžioti po milžinišką, modernų butą. Jis pasižymėjo dideliais langais ir ativeriančiu vaizdu į miesto centrą. Nulipau laiptais žemyn. Aivaras jau buvo paruošęs kavą. Man su daug pieno ir cukraus ir sau be pieno,  ir be cukraus.

– Iš kur žinai kokią kavą mėgstu? -nustebau

– Spėju, -paprastai atsakė.

Ant stalo buvo bandelių, jogurto, pieno, dribsnių, vaisių. Suleidau dantis į obuolį.

– Kaip tau mano marškiniai? -tarstelėjo jis

– Tavo? Maniau čia tavo tėčio, -nekaltai atsakiau

– Tu nebūtum užsidėjus mano tėčio marškinių.

Tiesa. Gėrėme ir valgėme tylėdami. Prisiminiau vakar dienos įvykius ir pasidarė baisiai gėda. Nebaigusi kavos tariau:

– Aš einu namo.

– Nejuokauk. Dar anksti ir be to neišsiblaiviusios negaliu niekur tavęs išleisti, -pabrėžė jis

Staiga vieną akimirką įvyko kažkas keisto. Tai buvo lyg saulės spindulys tamsią naktį. Aš supratau. Supratau ,kad man patinka Aivaras. Išplėčiau akis. Širdis plakė žaibišku greičiu. Ir tada aš tiesiog prabilau:

– Aivarai, manau,kad tu man patinki.

Laukite tęsinio.

Xo xo la madam

19.00. Lauke vėsu, tačiau delnai prakaituoja. Jaudinuosi. Šiandien mano pirmas oficialus vakarėlis į kurį einu su Simu. Taip, teisingai su Simu, o ne su Aivaru. Nuo tos dienos su juo nesikalbėjau. Ir neturiu jokio noro to daryti. Nusprendžiau nuo jo pailsėti. Pamiršti ir atsigauti… Su Simu. Patamsyje matau neaiškų šešėlį. Mintyse maldauju, kad tai būtų Simas, nes darosi baugoka šioje gatvėje. Bet tai ne Simas. Pasirodo Aivaras. Jis arba manęs nepamatė arba stebuklingai manęs nepastebėjo, nes praėjo vos ne kiaurai mane. Pasijaučiau kaip niekas, šešėlis, tuščia vieta. Turbūt juokauji! Po kelių minučių pasirodo Simas. Jis mane apsikabina. Ėjome keista gatve apie dešimt minučių, kai išgirdau garsius muzikos bosus. Įėjome į vidų kur trenkė alkoholiu, garsi muzika varė iš proto, o aplink vieni rūkė, kiti gėrė, treti glamonėjosi.  Buvo ir tokių, kurie šoko. Su Simu keli vaikinai pasisveikino. Jaučiausi labai nejaukiai tokioje aplinkoje. Buvo ir pažįstamų veidų. Tik dabar jie atrodė visai kitaip nei gatvėje ar mokykloje. Jie jautėsi nepriklausomi, laisvi. O man atrodė apgailėtini ir net šlykštūs. Apsikabinęs Simas mane per pečius pasiūlė aprodyti namą. Vidaus interjeras buvo modernus. Su dailia juoda virtuve, šiuolaikiška svetaine. Na, o miegamieji… Sakykim buvo užimti. Užkopėme į trečią aukštą – perpildytas.

– Gal eikime kur nors nuošaliau, -mirgtelėjo Simas

– Pavyzdžiui? -paklausiau

– Į palėpę?-nusišypsojo Simas

Palėpė buvo nedidelė, tačiau labai jauki. Ne taip kaip visas namas – šaltas, nuobodus, o palėpė tokia jauki ir šilta.

– Einu atnešiu ko nors atsigerti, -pasiūlė Simas, – gerai?

– Mhm, -nusišypsojau.

Laukiu. Laukiu. Laukiu. Ėmiau vaikščiot po kambarį. Darosi nuobodu. Kur po galais tas Simas?! Praveriu duris. Tuščia ir tamsu. Leistis apačion ar ne? Atsisėdu ant laiptų ir stebiu vaizdą  vykstantį trečiame aukšte. Vieni bučiuojasi, kiti geria, treti rūko. Pamatau Aivarą kalbantį su kažkokia mergina. Žiūrėdama į jį galvoju koks jis žmogus. Širdžių ėdikas, mergišius… Ar tiesiog tas kuris paslydo ir bando atsistoti? Užsigalvojusi nepastebėjau, kad Aivaras  jau lipo laiptais aukštyn.

– Sveika, kaip laikaisi?-paklausė jis prisėdęs šalia

– Gerai. Turbūt.

Po valandėlės girdžiu jį sakant:

– Žinok tu patinki Simui. Pats girdėjau.

Bandžiau suvirškint Aivaro pasakytą informaciją. Kodėl jis man tai sako?

– Tad jei jis tau irgi patinka, manau jums išeitų būti daugiau nei draugais, -vos girdimai pasakė jis.

– Kodėl tu man tai sakai?- taip pat tyliai sušnibždėjau

– Nežinau. Gal bandau vėl su tavim bendrauti ir būti draugas. O gal tiesiog bandau padaryti viską, kad nebeliktų galimybės mums būti daugiau nei draugais…

Nejauku… ar čia dar viena gudrybė? Įdėmiai imu stebėti Aivaro žvilgsnį. Bandau perskaityti ką jis mano, ką jis galvoja. Sako tiesą ar ne.

– Argi ne atvirkščiai turėtų būti? -juokais paklausiu

Tačiau jis atsako labai rimtai:

-Taip, atvirkščiai tik ne šiuo atveju.

– Tapai labai banalus. Nuobodžiai geras. Netikiu, kad tu toks. Tiksliau tikiu, kad tu toks kai bendrauji su manim ir man tai pradeda atsibosti, -atsidusau ir nuėjau atgal į kambarį kadangi pamačiau pagaliau grįžtanti Simą su gėrimais.

Atsidaro durys. Užeina Simas.

– Labuka.

– Kur gi tu taip užtrukai? -bandžiau šypsotis aš

Tačiau atsakymo nesulaukiau. Simas mane pabučiavo. Tai buvo grubus, skubotas bučinys. Būtent tada supratau, kad Simas girtas. Girtut girtutėlis. Atstūmiau jį.

– Tu ką gėrei?

– Šiek tiek, -nusišypsojo jis girtuoklio šypsena

– Žinai, -pradėjau, – aš einu į tualetą,tuoj grįšiu.

– NE! -sušaukė Simas piktai, -tu niekur iš čia neisi kol nepadarysi man paslaugos.

– Kokios paslaugos? -tyliai paklausiau

– Na žinai, -ėmė artinti jis, -asmeninės, -jis buvo visai arti, -tokios, kurios niekada nepamirši.

– Simai,baik! Nebejuokinga. Tu girtas ir blaiviai nemąstai.

Tačiau Simas mane nustūmė ant lovos ir ėmė bučiuot. Bandžiau nustumt jį, bet veltui. Jis buvo stipresnis. Visą laiką jaučiausi tokia bejėgė. Tokia pažeidžiama. Keikiau Simą mintyse visais įmanomais žodžiais ir maldavau Dievo, kad kas nors netyčia užklystų į šį kambarį. Geriausiai vyriškos lyties, kad nuimtų nuo manęs šitą girtą padarą.

– SIMAI! -klykiau, -NULIPK NUO MANĘS! SIMAI!!!

Išgirdau kaip atsidarė duris. Mano maldos išklausytos! Galbūt giliai, giliai širdyje tikėjausi, kad tai bus Aivaras, tačiau pasirodė kažkokia mergina. Ir nekažkokia. Tai buvo ta pati mergina, kuri matė mudu su Aivaru besibučiuojančius. Gerai, kad ji manęs neatpažino.

– Ei tu, -tarė ji Simui, -nulipk nuo jos. Staigiai! Nekažką su tavim jei ji taip klykia.

Mano didžiausiai nuostabai Simas nuo manęs nulipo ir nubėgo. Turbūt jį supykino nuo alkoholio.

– Ačiū, -tariau.

– Aha, -abejingai tarstelėjo ši.

Iš streso ėmiau verkti. Net negalima to pavadinti verkimu. Ašaros tiesiog pačios riedėjo. Iš išgąsčio. Skubiai nusileidau į trečią aukštą. Žmonių sausakimša. Prasibroviau ir ėmiau lipti žemyn. Norėjau kuo greičiau dingti iš čia. Kuo greičiau. Bet tas namas toks painus. Ilgai užtrukau kol bandžiau rasti išėjimą. Iš pradžių patekau į miegamąjį. Vėliau į garažą, paskui į svetainę, kuri buvo beveik tuščia tik kažkokia mergina miegojo ant sofos stebėtiname muzikos triukšme. Ašaros vis dar riedėjo skruostais. Nusprendžiau nueiti į vieną iš tualetų nusiplauti veidą. Atsidarau duris,o ten dar vieną staigmena. Aivaras glamonėjasi su kažkokia mergina. Smegenys tiesiog nebeišnešė šiandienos įvykių. Vaizdas aptemo, ėmė svaigt galva. Svarbiausia nenualpt. Nusisukau ir išėjau pro laukujes duris.

Stebėjau vaizdą verdantį trečiame aukšte.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Pabudau žvali ir kaip keista būtų be galvos skausmo. Įsijungiu telefoną. 3 praleisti skambučiai – visi nuo mamos ir 7 sms žinutės. 2 nuo Simo, 5 nuo Aivaro.

Simas    10:02

Labas rytas! Kaip laikaisi? Kaip tavo galva? Tikiuosi nieko rimto

Simas 10:10

Tavo telefonas išjungtas. Imu nerimauti. Kai tik pamatysi šią žinutę parašyk man!

Aivaras 10:01

Kaip jautiesi?

Aivaras 10:10

Prašau parašyk bent jau, kad tu sveika

Aivaras 10:35

Adele!!!

Aivaras 10:05

Ar tu manęs taip nekenti?

Aivaras 10:45

Jei tu iki 11h man neatrašai ateinu pas tave įsitikinti, kad tu sveika !!!

Žaibiškai žvilgteliu į laikrodį 10:57. Šūdas! Durų skambutis. Aš su vienais naktiniais, o Aivaras čia. Susikaupiu. Nustatau pavargusią veido išraišką ir atidarau duris. Matau Aivarą susirūpinusiu ir aiškiai naktį nemiegojusiu veidu.

– Na, bent jau žinau,kad tu gyva,-atsiduso Aivaras,-galiu užeit?

– Juk negaliu sulaikyt, -sumurmėjau

Aivaras kaip visada atrodo nuostabiai nors ir nemiegojęs. Keista, tačiau visai nesijaučiu nejaukiai, kad stoviu prieš vaikiną vien su naktiniais. Įsitaisau ant sofos.

– Kaip jauties? -paklausė jis susirūpinęs

Neatsakau. Tik gūžteliu pečiais. Nežiūriu jam į akis. Bandau žiūrėti į paveikslą ant sienos lyg jis būtų vertas daugiau dėmesio už žmogų sėdintį priešais.

– Aš nebežinau kaip tavęs atsiprašyti, -vos girdimai taria Aivaras

– Gal nedaryk nieko dėl ko reiktų atsiprašinėti, -sarkastiškai pasiūliau aš

– Tiesa ta,kad…

Tolesnių Aivaro žodžių nebegirdėjau. Buvau pasinėrus į savo pačios mintis. Staiga man viena geniali mintis ir atėjo į galvą: Suklysti žmogiška, atleisit dieviška. Nusišypsojau. Sutrikęs Aivaras jau norėjo kažką sakyt, tačiau aš užbėgau jam už akių;

– Žinai, -pradėjau aš, -gal pamirškim kas įvyko ir gyvenkim toliau.

Nusišypsojau, o Aivaras atrodė aiškiai sutrikęs. Vadinasi pasiekiau savo.

-O dabar if you‘ll excuse me. Aš turiu kai ką nuveikti. Leisiu tau išeit pačiam.

Pakilau laiptais į antrą aukštą palikusi Aivarą apačioje be žado.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Pabudau nuo švelnaus glostymo.  Pramerkusi akis pamačiau du išsigandusius veidus. Vienas buvo rudaplaukio vaikinuko su dangaus mėlynumo akimis kitas Aivaro, kuris mane ir glostė.

– Adele! Kaip jauties?! -šaukė Aivaras panikos pilnu balsu

Atsiminiau kas nutiko. Tą nuostabų bučinį ir tą asilą Aivarą.

– Kolkas dar nekurčia, – mieguistai tariau ir atitraukiau jo rankas nuo savo veido

– Aš labai atsiprašau, – tariau aš šalia Aivaro sėdinčiam vaikinui -jums viskas gerai?

-Nejuokauk, -prabilo jis,- aš kritau minkštai tas ir blogiausia,- liūdnai tarė jis

– Adelė,-prisistačiau aš

– Simas ,-nusišypsojo jis

Aivaras  virė iš pykčio.  Bandžiau atsistoti, tačiau nelabai pavyko. Priėjo ledo arenos seselė paklausti ar iškviesti greitąją. Maloniai atsisakiau ir pasakiau, kad jaučiuosi geriau. Atsisėdau nugara į Aivarą ir sutelkiau dėmesį į Simą.

-Adele manau mums reiktų eiti, -po kelių minučių prabilo Aivaras

– Taip, atsiprašau, kad taip ilgai tave ir tavo vaikiną užgaišinau, -atsiprašė Simas

– Jis ne mano vaikinas,- ramiai pasakiau

– Na,  tai tada manau jis neprieštaraus jei paprašysiu tavo telefono numerio, kad galėčiau deramai atsiprašyti, -nusišypsojo Simas

Pamačiau Aivaro piktą, nusivylusią veido išraišką. Parašiusi Simui savo duomenis svirduliuodama išėjau. Paskui mane sekė Aivaras

Vienu metu vos nenukritau, tačiau Aivaras laiku pagavo

– Gal kabinkis į mane, -tarė Aivaras

-Ne, ačiū.

– Adele, aš atsiprašau. Tiesiog ta mergina..

– Kodėl tau atrodo, kad man įdomu? -pertraukiau jį, -tiesiog padėk man nusigauti namo nenugriuvus ir , -sakinio nepabaigiau. Jėgų nebeliko. Bet manau jis suprato ką norėjau pasakyti.

Tokio jo liūdno dar nesu mačiusi. Vieną akimirką man jo net pagailo, tačiau mintyse atsukdavau tą įvykį išnaujo ir pyktis vėl grįždavo. Visą kelią namo tylėjome. Laiptinėje nežmoniškai apsvaigo galva ir teko įsikibti į Aivarą. Pasijutau mieguista. Jis mane apsikabino, o man neužteko jėgų pasipriešinti.  Norėjau jam trenkti, atstumti, pastumti, bet neturėjau jėgų. Mane paleidęs Aivaras  išėjo, o aš iš paskutinių jėgų atsirakinau namų duris ir nuėjau miegoti.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam