Kai praeitis sugrįžta

Vasario mėnuo. Lauke vėsu. Einu centro gatve ir susirūpinusi skaitau draugės žinutę. Staiga į kažką atsitrenkiu. Pakeliu akis ir girdžiu sakant:

– Atsiprašau.

Tai buvo juodaplaukis vaikinukas žaviomis akimis. Apsirengęs kaip visas jaunimas. Džinsai žemu klynu, taip vadinamas fullcap ir striukė. Taip, aš jį pažinau. Tai buvo mano vaikystės draugas Aivaras. Paskutinį kartą jį mačiau tik vaikystėje, o dabar man jau 15 tad praėjo geri aštuoneri metai… Pamenu, kad buvo vyresnis, tik nesu tikra keliariais metais. Jis jau skubėjo tolyn kai aš ištariau:

– Aivarai?

Vaikinukas atsisuko ir tarė:

– Mes pažįstami?

– Tu manęs neprisimeni tai gal nesvarbu.

Jau sukausi eiti, kai išgirdau:

– Kaip galima tokios gražuolės neprisiminti?

Aš žinoma visa išraudau, tačiau tariau:

– Gal ir galima jei matei mane, kai dar buvom vaikai.

Mano galvoje sukosi įvairios mintys, širdis plakė vis greičiau ir greičiau, o delnai nežmoniškai prakaitavo.

– Kai dar buvom vaikai?-sukluso jis

– Aha,  ar atsimeni tokią Mėlynių gatvę? Geltoną savo senelio namą ir šalia gyvenančią mergaitę su kuria leisdavai dienas? Na,  ta mergaitė tai aš,-tariau aš paprastai.

– A….delė arne?

– Tai pasirodo prisimenini,-nusišypsojau aš,-Argi tu ne Airijoje turėtum būt?

–  Trumpam sugrįžau į Lituvą aplankyti draugų.

– Tai turbūt pas juos dabar ir eini?

– Aha, -tarė jis

–  Tai gal negaišinsiu…

– O gal duosi savo numerį? Būtų smagu kada susitikti,-nė nemirgtėlejęs tarė jis.

Parašiau savo numerį į jo išmanųjį Iphone ir abejingai tariau:

– Aha. -ir jau norėjau eiti savo keliu tik girdžiu:

– Kažkas ne taip?-paklausė Aivaras

–  Ne, ne, -pamelavau aš ir ėmiau žingsniuoti tolyn, tačiau jis mane pasiveja ir klausimai pažvelgia tiesiaiį akis.

– Viskas gerai,-bandau įtikint jį ir save

– Ne, paaiškink ką reiškia tavo aha?

Atsidusau.

– Nejau gi,-pradėjau aš, -tu ištikrūjų tikiesi, kad mes susitiksim, bendrausim ir sutarsim?

– O kodėl ne?-paklausė jis

– Aš žinau kokie tavo draugai. Jiems negalioja jokie moralės principai, jiems galvoje YOLO.   Tiesiog  aš netokia kaip tavo draugai, -pradėjau, -aš nerūkau, negeriu nesilankau tokiose vietose kaip cofee inn ir nemanau, kad tau ir man reiktų gaišt laiką. Geriau eik pas savo draugus, -pasakiau aš

– Tu juokauji? -nusišypsojo Aivaras ,-žinai atšauksiu susitikimą su draugais. Aš tave mačiau bene prieš šimtą metų. Draugams dar bus laiko.

Akimirką pagalvojau, kad blogai išgirdau.

– Nemanau, kad tai gera mintis.

-Ne, aš nusprendžiau. Na, tai pasakok apie pastaruosius savo aštuonerius metus, -nusišypsojo jis savo dailia šypsena.

Sedėjome jaukioje kavinukėje ir gėrėme arbatą.

– Žinai, -tarė Aivaras, -Aš nesilankau tokiose vietose. Niekada nemaniau, kad čia gali būti taip jauku.

– Nepabandęs nesužinosi,-nusišypsojau aš.

– Na,  tai pasakok. Draugai, draugės, vaikinai?

– Draugai kaip draugai, na, o vaikinai… Manau bando žaist su manim slėpynių…

– Tai nori pasakyt, kad esi laisva?-įdėmiai paklausė Aivaras

– Čia laisva šalis,-badžiau pajuokauti, – Geriau tu papasakok apie Airiją, savo gyvenimą ten. Apie draugus, drauges, merginas, -pacitavau aš ir nusišypsojau

Dar kokią valandą klausiausi Aivaro pasakojimų apie nuostabią Airijos gamtą, draugus, drauges.

– Aš jau gal eisiu, -besivilkdama paltą tariau aš.

Ir pamačiau nežymų nusivilimą jo akyse. Žinoma jis manęs nemergino  bendravo kaip senas draugas,tačiau vistiek…

– Buvo labai malonu su tavim pakalbėti, -tarė Aivaras,-Išaugai labai gražia mergina.

– Apie tave galiu pasakyti tą patį.

– Tikiuosi, kad dar susitiksime. Aš išskrendu po dviejų savaičių. Adele, noriu tave pažinti. Juk tikrai neveltui  susitikome,-tarė jis žavingai žvelgdamas į mane.

– Taip, tikriausiai nevelti,-susimąsčiau aš

– Tai sutinki?-paklausė Aivaras?

– Kantrybė dorybė, – pusbalsiu tariau

Tada apsisukau ant kulno ir išžingsniavau pro atviras kavinės duris…

Old friend

 

 

 

 

Laukite tęsinio

Xo Xo la madam

Kategorijos: Be kategorijos.