Pirmadienis. 8:00. Vėluoju. Po vakar dienos nedaug jėgų ir belikę. Pasakiusi Aivarui, kad jis man patinka iš karto išlėkiau iš jo buto. O Aivaras ir liko nieko neatsakęs. Bandžiau save įtikint, kad čia kaltas alkoholis, nemiga ir… ir…
8:10 įlekiu į klasę, atsiprašau mokytojos, kad pavėlavau ir atsisėdu į savo vietą. Dar niekada nesu taip vėlavusi, bet kaip sakoma visada būna pirmas kartas. Pamoka neprailgo. Nuskambėjus skambučiui išskubėjau iš kabineto vengdama įtarių draugių žvilgsnių. Po pamokų skubu namo. Muzikos grotuve groja: „I never told you that I love you so much“. Kvaila, bet tuo momentu įsivaizdavau Aivarą. Bandžiau suprasti ką jis dabar galvoja… Staiga stotelėj pamatau… Simą. Rašantį žinutę. Kvaila, tačiau staigiai nusisuku ir imu eiti į kitą pusę iš kurios ir atėjau. Ir tada žinoma pamatu Aivarą ramiai žingsniuojantį su kažkokia mergina. Na ir dienelė. Dabar vienintelis klausimas į kurią pusę eiti? Į Simo? Pasisveikint, bei jaustis nejaukiai dėl jo poelgio su manim, ar į Aivaro? Pasisveikinti nusišypsoti ir jaustis dar labiau nejaukiai? Aivaras vis artėja, tačiau manęs dar nemato. Aš imu nervingai žvilgčioti tai į vieną tai į kitą pusę. Galiausiai į galvą topteli pats beprotiškiausias dalykas pasaulyje. Kvailesnio ir sugalvoti negalima buvo. Nusprendžiau išbėgti iš šaligatvio į gatvę ir pereiti į kitą gatvės pusę. Bėgdama nepamačiau atvažiuojančio automobilio, kuris stabdydamas atkreipė visų praeivių dėmesį ir vos manęs nepartrenkė. Širdis plakė nežmonišku greičiu, išgąstis surakino rankas ir kojas. Kokią sekundę žvelgiau į vairuotoją, o paskui tiesiog perėjau likusią kelio dalį, užėjau ant šaligatvio nė nežvilgtelėjusi į Aivaro pusę ir nuėjau namo.
Pabudau nuo durų skambučio. Buvau užsnūdusi ant sofos, kai grįžau namo. Užsimiegojusi atidarau duris. O ten Aivaras.
– Žinai, einant per gatvę reikia pasižiūrėti į kairę, dešinę, vėl į kairę ir tik tada eiti, -mokinuko balsu pasakė jis.
– Ko nori, Aivarai?
– Įsitikinti, kad tau viskas gerai, -susirūpinusiu balsu tarė jis
– Jau įsitikinai. Man viskas gerai, -mieguistai tariau aš.
– Galiu užeit? -paklausė jis
Įleidau Aivarą į vidų ir įsitaisiau ant sofos.
– Atrodai nekaip, Adele. Ar po to vakarėlio atsigavai? -paklausė jis
„Aišku,kad neatsigavau“ pagalvojau aš. Manęs vos neišprievartavo, tave primušiau, vėliau pabučiavau, prisigėriau, nakvojau pas tave namuose, tada pasakiau visišką nesąmonę, kad tu man patinkim ir galiausiai vos nepatekau po automobilio ratais.
– Man viskas gerai, -galiausiai atsakiau aš.
Po trumpos tylos minutės Aivaras tarė:
– Ryt išskrendu į Airiją…
Mano galvoje palengvėjimas, o širdyje skausmas?
– Gal ir gerai, -sumelavau aš, -tau tinka Airiškas akcentas.
Nusišypsojęs Aivaras tarė:
– Dėl to ką pasakei mano namuose…
Neleidau Aivarui pabaigti.
– Taip,atleisk. Visiška nesąmonė. Kaltas alkoholis, galvos skausmas. Pamiršk. Juk žinai kaip būna.
Aivaras ėmė rengtis paltą ir eiti link išėjimo, tačiau laikydamas durų rankeną pusbalsiu ištarė:
– Taip,žinau. O gaila, nes tu man patinki.
Tai taręs jis tiesiog išėjo,o aš likau be žado ir jokio supratimo kas čia pogalais įvyko
Laukite tęsinio
Xo xo La madam
