19.00. Lauke vėsu, tačiau delnai prakaituoja. Jaudinuosi. Šiandien mano pirmas oficialus vakarėlis į kurį einu su Simu. Taip, teisingai su Simu, o ne su Aivaru. Nuo tos dienos su juo nesikalbėjau. Ir neturiu jokio noro to daryti. Nusprendžiau nuo jo pailsėti. Pamiršti ir atsigauti… Su Simu. Patamsyje matau neaiškų šešėlį. Mintyse maldauju, kad tai būtų Simas, nes darosi baugoka šioje gatvėje. Bet tai ne Simas. Pasirodo Aivaras. Jis arba manęs nepamatė arba stebuklingai manęs nepastebėjo, nes praėjo vos ne kiaurai mane. Pasijaučiau kaip niekas, šešėlis, tuščia vieta. Turbūt juokauji! Po kelių minučių pasirodo Simas. Jis mane apsikabina. Ėjome keista gatve apie dešimt minučių, kai išgirdau garsius muzikos bosus. Įėjome į vidų kur trenkė alkoholiu, garsi muzika varė iš proto, o aplink vieni rūkė, kiti gėrė, treti glamonėjosi. Buvo ir tokių, kurie šoko. Su Simu keli vaikinai pasisveikino. Jaučiausi labai nejaukiai tokioje aplinkoje. Buvo ir pažįstamų veidų. Tik dabar jie atrodė visai kitaip nei gatvėje ar mokykloje. Jie jautėsi nepriklausomi, laisvi. O man atrodė apgailėtini ir net šlykštūs. Apsikabinęs Simas mane per pečius pasiūlė aprodyti namą. Vidaus interjeras buvo modernus. Su dailia juoda virtuve, šiuolaikiška svetaine. Na, o miegamieji… Sakykim buvo užimti. Užkopėme į trečią aukštą – perpildytas.
– Gal eikime kur nors nuošaliau, -mirgtelėjo Simas
– Pavyzdžiui? -paklausiau
– Į palėpę?-nusišypsojo Simas
Palėpė buvo nedidelė, tačiau labai jauki. Ne taip kaip visas namas – šaltas, nuobodus, o palėpė tokia jauki ir šilta.
– Einu atnešiu ko nors atsigerti, -pasiūlė Simas, – gerai?
– Mhm, -nusišypsojau.
Laukiu. Laukiu. Laukiu. Ėmiau vaikščiot po kambarį. Darosi nuobodu. Kur po galais tas Simas?! Praveriu duris. Tuščia ir tamsu. Leistis apačion ar ne? Atsisėdu ant laiptų ir stebiu vaizdą vykstantį trečiame aukšte. Vieni bučiuojasi, kiti geria, treti rūko. Pamatau Aivarą kalbantį su kažkokia mergina. Žiūrėdama į jį galvoju koks jis žmogus. Širdžių ėdikas, mergišius… Ar tiesiog tas kuris paslydo ir bando atsistoti? Užsigalvojusi nepastebėjau, kad Aivaras jau lipo laiptais aukštyn.
– Sveika, kaip laikaisi?-paklausė jis prisėdęs šalia
– Gerai. Turbūt.
Po valandėlės girdžiu jį sakant:
– Žinok tu patinki Simui. Pats girdėjau.
Bandžiau suvirškint Aivaro pasakytą informaciją. Kodėl jis man tai sako?
– Tad jei jis tau irgi patinka, manau jums išeitų būti daugiau nei draugais, -vos girdimai pasakė jis.
– Kodėl tu man tai sakai?- taip pat tyliai sušnibždėjau
– Nežinau. Gal bandau vėl su tavim bendrauti ir būti draugas. O gal tiesiog bandau padaryti viską, kad nebeliktų galimybės mums būti daugiau nei draugais…
Nejauku… ar čia dar viena gudrybė? Įdėmiai imu stebėti Aivaro žvilgsnį. Bandau perskaityti ką jis mano, ką jis galvoja. Sako tiesą ar ne.
– Argi ne atvirkščiai turėtų būti? -juokais paklausiu
Tačiau jis atsako labai rimtai:
-Taip, atvirkščiai tik ne šiuo atveju.
– Tapai labai banalus. Nuobodžiai geras. Netikiu, kad tu toks. Tiksliau tikiu, kad tu toks kai bendrauji su manim ir man tai pradeda atsibosti, -atsidusau ir nuėjau atgal į kambarį kadangi pamačiau pagaliau grįžtanti Simą su gėrimais.
Atsidaro durys. Užeina Simas.
– Labuka.
– Kur gi tu taip užtrukai? -bandžiau šypsotis aš
Tačiau atsakymo nesulaukiau. Simas mane pabučiavo. Tai buvo grubus, skubotas bučinys. Būtent tada supratau, kad Simas girtas. Girtut girtutėlis. Atstūmiau jį.
– Tu ką gėrei?
– Šiek tiek, -nusišypsojo jis girtuoklio šypsena
– Žinai, -pradėjau, – aš einu į tualetą,tuoj grįšiu.
– NE! -sušaukė Simas piktai, -tu niekur iš čia neisi kol nepadarysi man paslaugos.
– Kokios paslaugos? -tyliai paklausiau
– Na žinai, -ėmė artinti jis, -asmeninės, -jis buvo visai arti, -tokios, kurios niekada nepamirši.
– Simai,baik! Nebejuokinga. Tu girtas ir blaiviai nemąstai.
Tačiau Simas mane nustūmė ant lovos ir ėmė bučiuot. Bandžiau nustumt jį, bet veltui. Jis buvo stipresnis. Visą laiką jaučiausi tokia bejėgė. Tokia pažeidžiama. Keikiau Simą mintyse visais įmanomais žodžiais ir maldavau Dievo, kad kas nors netyčia užklystų į šį kambarį. Geriausiai vyriškos lyties, kad nuimtų nuo manęs šitą girtą padarą.
– SIMAI! -klykiau, -NULIPK NUO MANĘS! SIMAI!!!
Išgirdau kaip atsidarė duris. Mano maldos išklausytos! Galbūt giliai, giliai širdyje tikėjausi, kad tai bus Aivaras, tačiau pasirodė kažkokia mergina. Ir nekažkokia. Tai buvo ta pati mergina, kuri matė mudu su Aivaru besibučiuojančius. Gerai, kad ji manęs neatpažino.
– Ei tu, -tarė ji Simui, -nulipk nuo jos. Staigiai! Nekažką su tavim jei ji taip klykia.
Mano didžiausiai nuostabai Simas nuo manęs nulipo ir nubėgo. Turbūt jį supykino nuo alkoholio.
– Ačiū, -tariau.
– Aha, -abejingai tarstelėjo ši.
Iš streso ėmiau verkti. Net negalima to pavadinti verkimu. Ašaros tiesiog pačios riedėjo. Iš išgąsčio. Skubiai nusileidau į trečią aukštą. Žmonių sausakimša. Prasibroviau ir ėmiau lipti žemyn. Norėjau kuo greičiau dingti iš čia. Kuo greičiau. Bet tas namas toks painus. Ilgai užtrukau kol bandžiau rasti išėjimą. Iš pradžių patekau į miegamąjį. Vėliau į garažą, paskui į svetainę, kuri buvo beveik tuščia tik kažkokia mergina miegojo ant sofos stebėtiname muzikos triukšme. Ašaros vis dar riedėjo skruostais. Nusprendžiau nueiti į vieną iš tualetų nusiplauti veidą. Atsidarau duris,o ten dar vieną staigmena. Aivaras glamonėjasi su kažkokia mergina. Smegenys tiesiog nebeišnešė šiandienos įvykių. Vaizdas aptemo, ėmė svaigt galva. Svarbiausia nenualpt. Nusisukau ir išėjau pro laukujes duris.
Stebėjau vaizdą verdantį trečiame aukšte.
Laukite tęsinio
Xo xo La madam