Pabudau žvali ir kaip keista būtų be galvos skausmo. Įsijungiu telefoną. 3 praleisti skambučiai – visi nuo mamos ir 7 sms žinutės. 2 nuo Simo, 5 nuo Aivaro.
Simas 10:02
Labas rytas! Kaip laikaisi? Kaip tavo galva? Tikiuosi nieko rimto
Simas 10:10
Tavo telefonas išjungtas. Imu nerimauti. Kai tik pamatysi šią žinutę parašyk man!
Aivaras 10:01
Kaip jautiesi?
Aivaras 10:10
Prašau parašyk bent jau, kad tu sveika 
Aivaras 10:35
Adele!!!
Aivaras 10:05
Ar tu manęs taip nekenti?
Aivaras 10:45
Jei tu iki 11h man neatrašai ateinu pas tave įsitikinti, kad tu sveika !!!
Žaibiškai žvilgteliu į laikrodį 10:57. Šūdas! Durų skambutis. Aš su vienais naktiniais, o Aivaras čia. Susikaupiu. Nustatau pavargusią veido išraišką ir atidarau duris. Matau Aivarą susirūpinusiu ir aiškiai naktį nemiegojusiu veidu.
– Na, bent jau žinau,kad tu gyva,-atsiduso Aivaras,-galiu užeit?
– Juk negaliu sulaikyt, -sumurmėjau
Aivaras kaip visada atrodo nuostabiai nors ir nemiegojęs. Keista, tačiau visai nesijaučiu nejaukiai, kad stoviu prieš vaikiną vien su naktiniais. Įsitaisau ant sofos.
– Kaip jauties? -paklausė jis susirūpinęs
Neatsakau. Tik gūžteliu pečiais. Nežiūriu jam į akis. Bandau žiūrėti į paveikslą ant sienos lyg jis būtų vertas daugiau dėmesio už žmogų sėdintį priešais.
– Aš nebežinau kaip tavęs atsiprašyti, -vos girdimai taria Aivaras
– Gal nedaryk nieko dėl ko reiktų atsiprašinėti, -sarkastiškai pasiūliau aš
– Tiesa ta,kad…
Tolesnių Aivaro žodžių nebegirdėjau. Buvau pasinėrus į savo pačios mintis. Staiga man viena geniali mintis ir atėjo į galvą: Suklysti žmogiška, atleisit dieviška. Nusišypsojau. Sutrikęs Aivaras jau norėjo kažką sakyt, tačiau aš užbėgau jam už akių;
– Žinai, -pradėjau aš, -gal pamirškim kas įvyko ir gyvenkim toliau.
Nusišypsojau, o Aivaras atrodė aiškiai sutrikęs. Vadinasi pasiekiau savo.
-O dabar if you‘ll excuse me. Aš turiu kai ką nuveikti. Leisiu tau išeit pačiam.
Pakilau laiptais į antrą aukštą palikusi Aivarą apačioje be žado.
Laukite tęsinio
Xo xo La madam