Tęsinys : after the garden party

Išėjusi iš tualeto griebiau dar vieną taurę šampano. Mačiau tėtį linksmai kvatojantį su ponu Brown. Atokiau susiradau suoliuką. Tai buvo lyg veranda, turinti turėklus už kurių nuostabus ežeras. Pasirėmiau už turėklų ir gurkšnodama šampaną žvelgiau į tolį. Staiga išgirdau sakant :

– Isn’t it amazing?

Tai tas pats vaikinas, kuris buvo prie pono Brown šono.

– What? The fact that life gives us many surprises or the view which will be amazing if you‘ll have two glasses champagne ? – išrėžiau aš

– Anglė, kuri turi gerą humoro jausmą? Per gerai, kad būtų tiesa,- prabilo tas vaikinukas mano gimtąją kalba.

– Tu kalbi lietuviškai,- nustebusi ištariau

– Mano mama lietuvė, o tėtis anglas tai taip ir išeina, kad aš nei šioks nei toks,- kukliai nusišypsojo jis.

Aš ėmiau kvatoti. Ir gurkšnoti šampaną.

– Nemanai, kad šiam vakarui jau gal pakaks? – paklausė jis rodydamas į taurę

– Jei nebūtų taip nuobodu man to nereiktų,- paprastai tariau

– Iš pradžių mane apšauki gatvėje, o dabar dar ir sakai, kad mano vakarėlis nuobodus? Neblogai Lietuva, – nusišypsojo jis, – Lukas, – prisistatė jis

– Ach taip, tiesa. Nepyk už tada. Prasta diena,- linksmai tariau

– Papasakosi?

– Kada nors, – išrėžiau aš ir pajutau kaip alkoholis stukteli į galvą.

Taurė iškrenta iš rankų, o aš imuosi už galvos.

– Vaje, vaje. Prisėsk, – tarė Lukas.

Aš jau visai apsvaigus,  nuo nepamenu kelių taurių šampano juokiuosi iš visko ir jaučiu silpnumą.

– Tu toks globėjiškas, – juokdamasi ištariu jam.

Lukas nusijuokia ir sako :

– Geriau papasakok man ką nors. Tau negalima užmigti, – tarė jis tą akimirką, kai aš bandžiau prigulti jam ant rankų.

– Nagi,  Adele, sakyk, – nevilties kupinu balsu tarė jis, – turi antrą pusę?

Susimąsčiusiu balsu tariu:

– Kiek pamenu mane mama pagimdė visą.

– Ne, aš ne tai…

Su tais žodžiais išgirdau tėčio balsą:

– Adele? Brangioji, atrodo tau jau šiandien užteks, – tarė jis imdamas mane į glėbį ir vesdamas link automobilio.

O aš, besijuokdamas  tik spėju ištart :

– Iki, Luisai, – ir nesvarbu, kad jo vardas visai ne Luisas, o Lukas…

Pabundu su baisiu galvos skausmu. Ausyse tylu, tiesiog spengia. Išsiropščiu iš lovos ir keliauju tiesiai į dušą. Nusivelku vakarykštę suknelę ir panyru po šilta vandens srove. Po malonaus dušo susisupu į chalatą ir leidžiuosi į virtuvę. Ten atsigeriu šviežių apelsinų sulčių ir ant šaldytuvo pamatau raštelį „ Aš darbe. Grįšiu vėlai vakare. Pinigai ant valgomojo stalo, jei eisi į miestą nepasiklysk. Myliu. Tėtis „ Perskaičiusi išmetu raštelį ir nueinu rengtis.

Po vidurdienio sėdu į metro. Kadangi mūsų namas netoli miesto centro išlipusi iš metro  einu pėsčia. Įsijungiu muzikos grotuvą ir besiklausydama muzikos žingsniuoju gatve. Pamatau jaukią kavinukę. Įžengiu pro duris, užsisakau šaltą kokteilį ir vis dar su ausinėmis vartau paskalų žurnalą. Staiga prie manęs prisėda vaikinas. Aš išsitraukiu ausines ir sakau:

-Do I know you?

-Varge, Adele, arba tavo atmintis baisiai prasta,  arba vakar tikrai padauginai.

Aš sėdžiu susimąsčiusi ir bandau prisiminti kur aš jį mačiau. Galų gale jis ištaria :

-Lukas. Iš vakar vakarėlio.

Tada viską prisiminiau. Vakar dienos vakarėlį, šampaną, poną Brown ir galiausiai Luką.

-Na taip, žinoma. Labas. Tu ką mane persekioji?- juokauju aš

-Ne, ne. Pamačiau tave pro langą ir nusprendžiau pasisveikinti.

Minutę tylime. O tuo tarpu aš skaitau žurnalą. Staiga skiltyje : „ Stilingiausi Gb vaikinai“ pamatau Aivaro nuotrauką. Gatvės viduryje, kaip visada žavingas ir stilingas. Užverčiu žurnalą, akimirkai užsimerkiu. Atsimerkusi ištariu:

-Na, Lukai, atėjo ta diena kai aš tavęs paprašysiu pabūti miesto gidu, – nusišypsau ir pakylu, – Na up up eime.

Visą likusią dienos dalį, lygi pat vakaro pravaikštinėjome po gražiausias Londono gatves. Daug išgirdau, daug pamačiau, daug pažinau. Lukas tikrai protingas, jausmus turintis vaikinas. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Jo tėvas – stambi žuvis versle. Mama Airijoj. Techniškai jie neišsiskyrę, tačiau jau antri metai gyvena atskirai. O Lukas tai pas mamą, tai pas tėtį.

Ėmė temti. Lukas nusivedė mane į nuostabų, didelį parką su gražiais žibintais, tvenkiniu.

– Aš apie save daug pasakojau. Gal nori papasakot apie save? – tarė jis mums sėdint ant suoliuko.

– Nežinau ką nori išgirst. Kaip žinai gyvenu Lietuvoj, mokausi mokykloj, neturiu tikrų draugių – merginų.

– Kodėl gi?

– Nesutariu. Jos tokios… Susireikšminusios, snobės, daug reikalaujančios.

– Oho. Lyg kalbėčiau su vaikinu, – nusišypso Lukas.

– Bet tai tiesa… vaikinai daug paprastesni.

– O kodėl tu čia? – galų gale paklausia jis.

– Nes čia tėtis.

– Netikiu, kad tai vienintelė priežastis,- taria jis pusbalsiu

Velnias, ne kvailas jis.

– Nes čia toliau nuo to, kurį bandau pamiršti.

Tiek ir užteko. Lukas nebeklausinėjo tik tarė :

– Eime, manau tau laikas namo.

Įsėdome į autobusą. Ilgai kalbėjomės. Apie paprasčiausius dalykus. Galų gale aš jo klausiu:

– Kuri tavo stotelė?

Jis kukliai atsako :

– Buvo prieš tris stoteles.

Aš išraustu, atsisveikinu ir išlipu iš autobuso. Truputį sutrikusi, bet laiminga suku namų link.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Tęsinys : after the garden party

Tęsinys : the garden party

Po nesėkmingos popietės po Londono centrą tėtis nusivedė mane papietauti su jo verslo partneriais. Aš žinoma visą laiką tylėjau, nes mano anglų kalba nebuvo tokia tvirta, kad suprasčiau tų „rimtų vyrų“ sapaliones. Tad aš tik valgiau, gėriau ir šypsojausi. Nors iš tiesų nuobodžiavau kaip niekada. Iki to laiko, kai išgirdau vieną iš tų vyrų sakant:

-You know, I think you and your daughter should come tonight to the garden party. It‘s like a charity for pour people and a festival for us,- nusikvatojo tas vyras

Tėtis klausiamai pažvelgė į mane. Aš visa švytinti atsakiau:

-I would love to.  Now if you‘ll excuse me I‘m going to fresh in up

Pakilusi nuo stalo nuėjau į tualetą mintyse galvodama ką apsirengsiu į tą nuostabų vakarėlį.

Po pietų tėtis parvežęs mane namo vėl turėjo išskubėti į susitikimą.

– Grįšiu apie 17h. Tu jau turi būti pasiruošusi. Gerai? Nes iš kart reiks važiuoti.

-Puiku, puiku, – skubėdama į viršų nerūpestingai tariau aš.

Atsidarau savo didžiąją spintą.  Einu per visas sukneles braukdama ranka. Kol užčiuopiu vieną ypatingą. Neilgą, švelniai rudos, dar vadinamos kreminės spalvos suknelę, turinčią nugaroje iškirptę. Griebiu delninę ir be galo gražius, plokščiapadžius batelius. Lekiu į dušą. Nusipraususi, išsidžiovinusi savo ilgus, šviesius, tiesius plaukus susirišu juos į netvarkingą kuodą. Apsirengiu, užsisegu laikrodį, pasidažau ir Vuolia. Aš pasiruošusi. Tą pačią akimirką ir girdžiu šaukiant iš apačios:

-Adele! Tu jau pasiruošusi?

Nulipu žemyn. Tėtis pasitinka mane žvilgsniu ir šypsosi.

– Kas?- paklausiau jo

-Nieko. Tiesiog pamiršau kokia tu jau suaugusi,- tarė tėtis vos girdimai.

Nusišypsojau.

Po 10 minučių jau riedėjome su tėčiu į nuostabų parką, kuriame ir vyko vakarėlis. Žmonių sausakimša. Visi be galo elegantiški, pasipuošę. Jų aprangą, aksesuarai šaukte šaukė : „ PAŽIŪRĖKIT Į MANE AŠ TURTINGAS“ Kurį laiką tėtis mane pristatinėjo savo draugams, kolegoms. Aš tuo tarpu tempiama tėčiu žvalgiausi po parką, kuris buvo papuoštas nepaprastai. Visur vaikščiojo padavėjai, buvo švediškas stalas su įspūdingais patiekalais ir užkandžiais. Po kurio laiko pasidarė nuobodoka klausytis tų žmonių kalbų apie finansus tad aš griebiau taurę šampano ir lėtai gurkšnojau šypsodamasi nepažįstamiems.

-O žiūrėk tai mano pagrindiniai investuotojai. Eime, reikia pasisveikinti. Būk ypač maloni,- tarė tėtis

-Vėl? – tariau nusikamavusiu balsu, – bet jau pasisveikinai su kokiu šimtu. Gal aš galiu eiti?

– Ne, Adele, prašau tik šitie. Jie man ypatingai svarbūs.

Niurzgėdama žingsniavau link tų investuotojų. Pakeliui iš padavėjo pasiėmiau dar vieną taurę šampano ir išgirdau tėtį sakant:

-Good evening Mr. Brown. I’d like to introduce my daughter Adele.

Atsisukusi nusišypsojau ir sustingau. Tai buvo tas pats vaikinas, kurį aš apšaukiau šiandien gatvėjė, kai jis man patarė užsirišti batraištį. Tas ypatingos išvaizdos vaikinas su dervos juodumo plaukais ir dangaus mėlynumo akimis. Tėtis kumštelėjo mane.

-Hi,- galiausiai tariau aš,- it‘s pleasure to finally meat you. I heard many nice things about you,- išbėriau aš žodžius kaip žirnius ir nepagalvojusi nieko blogo apkabinau tą apskritą veidį tėčio investuotoją Mr. Browną. Atšlijusi pamačiau raudoną tėčio veidą. Šalia stovėjęs gražuolis vaikinas tarė ;

-Adele? Like that famous singer,- nusišypsojo jis savo tobula šypsena.

Aš nusišypsojau ir tariau :

-Yeah. Jus like her. If you‘ll excuse me I‘m going to the ladies room.

Nuskubėjau kuo toliau nuo ten tiesiai į moterų tualetą.

Laukite tęsinio

Xo xo La Madam

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Tęsinys : the garden party

Pasikėlusios panos, pikti metro keleiviai, pikčiurnos bobutės ir vaiduokliai vaikinai

Antroji diena svetimoje šalyje. Keista? Ne. Įdomu? Taip. Mane visada žavėjo kitų tautų papročiai, tradicijos ir kalba. Ypač kalba. Anglų kalba – labiausiai paplitusi pasaulyje. Ją vartoja daug žmonių, kurie turi skirtingus akcentus. Tiesą sakant jaučiu silpnybę taip vadinamam britų akcentui. Tobula tartis ir balsių bei priebalsių sąskambis.

Tai gi įsidrąsinusi paprašiau tėčio pavežėti mane iki Londono centro apsidairyti. Kadangi tėčiui reikėjo į darbą man teko klaidžioti po milžinišką miestą vienai su žemėlapiu rankose ir neužtikrinta anglų kalba.

– Jei pasiklysi skambink,- nusišypsojo tėtis

Išlipusi iš automobilio apsidairiau. Šilta diena, be galo daug turistų ir kitų anglų skubančių į darbą. Tėtis išleido mane prie parlamento. Turėjau kelias valandas kol tėtis iš čia mane pasiims. Norėjau pamatyti Big Beną, aplankyti keletą muziejų, parkų. Užsidėjau ausines ir įsijungiau grojaraštį. Skamba What doesn‘t kill you makes you stronger. Su šiuo muzikos rimtu ir ėmiau judėti tiesiai gatve. Londonas ypatingas miestas. Persmilkęs rafinuotumu, bet kartu ir naujovėmis. Tie keisti pastatai, žmonės. Suku į kairę, dešinę, vėl į kairę. Parkas! Tiksliau nedidelis parkelis. Atsisėdu ant suoliuko ir įkvepiu oro Jis kitoks nei Lietuvoje. Lengvesnis, vėsesnis, gaivesnis. Tiesiai matau mergaitę su moterim. Turbūt jos mama. Mažoji tempia motiną į saldainių parduotuvę verkšlendama ir rodydama į įspūdingas vitrinas. Kažkada kai buvome vaikais, viskas buvo daug paprasčiau. Mums tereikėjo saldainių, žaislų, mamos ir miego. Jokių rūpesčių, nei mokyklos, nei kvailų vaikinų ar priekaištaujančių tėvų. Kuris gyvenimo etapas lengviausias? Vaikystė? Tikrai, kad ne paauglystė. Užsimąsčiusi nieko nepastebėjau aplinkui. Tik galvojau apie gyvenimą. Kartais, turbūt visiems žmonėms į galvą ateina keisčiausios ir beprotiškiausios mintys. Vieniems dažniau kitiems rečiau. Tiems, pas kuriuos jos labai dažnai užklysta matyt mes ir vadiname tuos žmones „ keistuoliais“. Šalia manęs atsisėdo mergina. Ji kalbėjosi telefonu. Nusiėmiau ausines norėdama pasiklausyti jos pokalbio.

– Yeah. Yeah I know. She wants to meet me on Monday. But I can‘t. I‘m leaving on Monday so could you tell her that. Because these few days I have a felling that she is mad on me. I don’t know why. Just tell her that I‘m leaving on Monday and I can’t meet her that day. Ok? Fine then bye.

Padėjusi ragelį merginą pažiūrėjo į mane, pakilnojo antakius,  atsistojo ir išėjo. „puiku“ pagalvojau. Galėsiu papasakoti tėčiui, kad žmonės čia „draugiški“. Nusprendžiau nebedykinėti. Pakilau. Kadangi jaučiausi baisiai ištroškusi nusipirkau buteliuką gazuoto vandens. įsidėjau į rankinę ir nuėjau pirmą kartą pasivažinėti metro. Įlipau. Ten buvo baisiai karšta ir be galo daug žmonių, kurie susigrūdę ir prisiglaudę viens prie kito. Keistas tas metro. Važiuoja greitai, bet baisiai tave „nešioja“ į šonus. Vieną akimirką apsvaigo galva tad nusprendžiau kuo greičiau gurkštelt savo mineralinio. Velnias. Nejau nepavyks jo atsisukti? Galų gale pavyko, tačiau nelabai sėkmingai. Matyt nešdama jį rankinėj gerokai suplakiau. Na, visi turbūt žino kas nutinka kai gerokai suplaki gazuotą gėrimą. Vandens purslai pasipylė neįtikėtinu spinduliu ir aplaistė šalia stovėjusi vaikiną.

-Oh God. I’m so sorry,- mikčiodama atsiprašinėjau aš

-Look what did you do you stupid girl,- piktai atrėžė tas bjaurybė.

– I said that I’m soory,- piktokai atrėžiau ir aš.

Supykusi išlipau sekančioj stotelėj. Ar visi žmonės tokie pikti? Iš pradžių ta mergina su savo pasipūtusiu žvilgsniu, dabar šitas pikčiurna. Užsisvajojusi atsitrenkiau į kažkokią moterį tad galiausiai ir ji mane apšaukė. Nuotaika buvo visiškai sugadinta. Blogiau nei Lietuvoj. Visi čia tik šūkauja ir kvailai nužiūri lyg būčiau ateivis. Visa surūgusi ieškojau suoliuko. Mintyse keikiau tuos kvailus anglus visais įmanomais žodžiais, tada ėmiau keikti ir mamą,tėtį ir galiausiai Aivarą. Staiga išgirdau:

-Excuse me?

-WHAT?- sušukusi atsisukau

Ir iš karto pasigailėjau, kad buvau tokią šiurkšti. Į mane kreipėsi mielas vaikinukas, su dangaus mėlynumo akimis ir dervos juodumo plaukais.

-Your shoe,- parodė jis į mano batą

Pažvelgiau į savo CONVERSE. Atsirišęs raištelis. Pasilenkiau jo užsirišti ir tas kelias sekundes kurpiau atsiprašymo šiam mielam vaikinui planą. Pakėliau galvą, tačiau jo nė ženklo. „ great“ pagalvojau. Pasikėlusios panos, pikti metro keleiviai, pikčiurnos bobutės ir vaiduokliai vaikinai. Geriau ir būti negali. Apsisukau ant kulno ir ėmiau žingsniuoti link parlamento kur manęs turbūt jau laukia tėvas.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Pasikėlusios panos, pikti metro keleiviai, pikčiurnos bobutės ir vaiduokliai vaikinai

Pora tūkstančių kilometrų. Maršrutas Vilnius – Londonas.

Meilė – nuostabi katastrofa. Žinoti, kad trenksiesi galva į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena veide, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė – tai vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės. Štai tokiais knygos žodžiais pradėjau aš savo kelionę į Londoną. Liepos mėnuo. Lietuvoje kaip niekad karšta. Tai mama ir nusprendė išsiųsti mane pas tėvą. Ten kur jūrinis klimatas, daug britų ir turistų. Taip, mano tėvai išsiskyrę. Kai tėvas nusprendė, kad jam nusibodo mamos kaprizai jis tiesiog išėjo. Ne tik iš namų. Išėjo ir iš mano gyvenimo. Per Kalėdas gaudavau iš jo naują knygą, pinigų į banko sąskaitą, drabužių, bet į svečius keliauju pirmą kartą. Neprieštaravau motinos sprendimui. Pakeliauti visada malonumas. O po pastarojo mėnesio nuotykių Su Aivaru man tik ir reikėjo atostogų.Lėktuvui nusileidus pasiėmiau bagažą ir minioje turistų ėmiau ieškoti tėčio. Tolėliau pamačiau vidutinio ūgio, juodaplaukį, vidutinio amžiaus vyriškį laikantį kortelę su vardu. ADELĖ buvo ten parašyta. Nesusilaikiau nenusišypsojusi. Jis visada buvo prie humoro jausmo. Visada buvo „išdykęs“. Kai apkabinau tėtį tik tada supratau kaip aš jo pasiilgau. Užuodžiau G. Armani naujausius kvepalus, skutimosi žele. Tėtis dvelkė vėsa ir švara. Paėmęs mano bagažą ir apkabinęs mane per pečius tėtis ėmė klausinėti apie skrydį, mokyklą, mamą. Su tėčiu paprasta bendraut. Nebijai, kad pasakysi kažką netinkamo, bendrauji lyg su draugu.

Lauke vėsiau, tačiau šviečia saulė kas yra reta šiai vietai. Čia dažniausiai lyja. Taip niūru, pilka.

Važiavome tėčio nauju AUDI. Negalėjau nepastebėti, kad tėtis laimingas. Jis šypsojosi, linksmai pasakojo apie darbą, draugus. Vienu metu tikrai pajutau dūrį širdyje. Dėl kvailos priežasties. Supratau, kad jis laimingas… be manęs. Be mamos. Jis laimingas būdamas be mūsų.

Kai tėtis sustabdė automobilį pažvelgiau pro langą. Ir tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau. Namas buvo stulbinamas. Kaip iš žurnalo viršelio. Dideli langai per visą sieną, baseinas, pievelė. Tėtis paėmė bagažą, o aš sekiau paskui į vidų. Už siauro koridoriaus atsivėrė nuostabi svetainė su plačiaekraniu televizoriumi, juoda odine sofa ir kitais privalumais. Virtuvė… Dydžio su lyg mano kambariu Lietuvoje.

– Eime,-tarė tėtis,- parodysiu tavo kambarį.

Aš turiu savo kambarį? Užlipome į antrą aukštą, kurio sienos buvo visos padarytos iš langų. Atsivėrė gražus Anglijos vaizdas. Su kaimyniniais namais. Tėtis atvėrė duris į mano kambarį. Sienos švelniai rausvos beveik baltos spalvos. Dvigulė lova su daug pagalvių, sėdmaišiai, pūkuotas kilimas, rašomasis stalas ir nešiojamas kompiuteris APPLE. Atvėriau spintą. Ji jau pusiau užpildyta dailiais drabužiais. Šalia dar durys. Ten didžiausiai mano nuostabai batų kambarys. Iš dviejų pusių lentynos skirtos batams dėti. Viena iš pusių buvo jau užpildyta : aukštakulniais, sportbačiais, aulinukais, bekulniais bateliais ir net šlepetėmis. Nusišypsojau ir nustebusi paklausiau:

– Čia viskas, viskas man?

– Kurį laiką buvau prastas tėvas,-tarė tėtis,- atleisk man. Tikiuosi, kad tau patinka.

– Ar man patinka,- nusijuokiau.

Jaučiausi kaip filme. Net geriau. Tiek batų vienoj vietoj esu mačiusi tik filmuose ir parduotuvėje.

– Eime, -tarė tėtis, -turiu tau dar vieną staigmeną.

Nuskubėjau paskui tėtį. Ką gal kosmetikos kambarį įrengė.. Tai buvo geriau. Daug daug geriau. Iš antro aukšto galima buvo pakilti į dar vieną aukštą. Tai buvo lyg ir kambarys. Stiklinis kambarys balkone. Kur atsivėrė pusė Londono kraštovaizdžio. O tame kambaryje… Gražiausias vaizdas. Nuostabiausias dalykas. Visiškai naujas, baltas,tobulas fortepijonas. Iš to džiaugsmo galvojau apsiverksiu. Staiga suskambo mano telefonas. Skambino mama. Atsiliepiau. Ji paklausė kaip atskridau, ar tėtis pasitiko.  Aš pasakiusi, kad man viskas gerai išgirdau mamą sakant :

– Tai puiku. Manau puikiai praleisi vasarą.

-Taip, ir aš taip manau,-  tai tarusi padėjau ragelį ir nuėjau prie tobulo dar neliesto balto fortepijono.

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

London is the capital of GB

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Pora tūkstančių kilometrų. Maršrutas Vilnius – Londonas.

120 dienų veltui

Praėjo vasaris, kovas, balandis, gegužė. Atėjo birželis. Aivaro nemačiau ištisus keturis mėnesius. Visas 120 dienų 2880 parų ir 69120 valandas galvojau vien apie jį ir jo žodžius. Ir tai mane vedė iš proto! Ar tai reškia, kad mes daugiau nei draugai? O gal tai reiškia, kad jis apie mane galvoja? Ar tai reiškia, kad aš kraustausi iš proto?! Nežinojau kada jis grįš į Lietuvą, o ir rašyti neišdrįsau.
Birželio mėnuo. Šilta. Su drauge einame senamiesčio gatve ir geriame šaltą kokteilį. Mokslai baigėsi galima atsipalaiduoti. Vienu metu buvau be galo susidomėjusi savo ledukais esančiais kokteilyje kol draugė pasakojo kažkokias paskalas. Kaip kažkas įšsiskyrė, susitaikė, prisigėrė, apsivėmė. Nepykau už tai ant jos, jai patinka taukšti niekus, o ir pati aš buvau prisidirbus šioje srity. Tik staiga ji pakeitė pokalbio temą:
– Eik tu sau koks gražus bernas. Pavydžiu aš tai jo panai.
Imu juoktis ir pakeliu akis. Žinoma. Likimas ir amūras kaip visada ne mano pusėj. Pilies gatvės viduryje, tarp gatvės muzikantų ir turistų matau Aivarą besibučiuojantį su kažkokia nematyta mergina. Šį kartą nepajaučiau nei nusivylimo, nei liūdesio. Nieko, absoliučiai nieko. Kol galiausiai tariau draugei:
– Žinai, o aš nepavydžiu.
Čiupau draugę už parankės ir demonstratyviai praėjau pro Aivarą nė nežvilgtelėjusi, nė neatsisukusi. Lyg jis būtų tuščia vieta. Tačiau jam buvo atvirkščiai. Jam aš nebuvau tuščia vieta. Jis mane ir pastebėjo, ir atkreipė dėmesį,  ir atsisuko. Tačiau viskas ką jis pamatė tai mano jau atšalusias pėdas.
Nuo tos dienos nesulaukiau nė vieno Aivaro skambučio, sms žinutės ar e-mail. Nieko. Nejaugi aš neverta net paaiškinimo? Po galais nuo to dar labiau nervinausi ir vis dažniau galvojau apie tai. Tiksliau tik apie tai. Man visas šis žaidimas ėmė kelti isterinį juoką, melodramų serialą, visišką vaikų žaidimą. Tačiau nesiruošiau pirma prabilti. Tikrai ne! Facebook.com jis skelbėsi kaip myli savo merginą, kokie jie laimingi. O visi ir komentavo kokie jie žavūs ir mieli, o mane nuo to vaizdo pykino. Pykino ir nuo Aivaro. Aš buvau pats kvailiausias padaras,  jog galvojau, kad Aivaras gali būti kitoks. Įdomesnis, protingesnis.
Galutinis mūsų „susirėmimas“ įvyko viename sodo vakarėlyje. Buvo debesuota diena. Atėjau su drauge, o jis su savo garsiąja mergina. Visi kepė šašlykus, šnekučiavosi, sėdėjo ant žolytės ir lošė kortomis. Aš kalbėjausi su keliomis merginomis iš mokyklos, o jis neatlipo nuo savo merginos. Vėliau, aš baisiai pasiutau ir nuėjau pakoketuoti su vienu žaviu vaikinuku. Mes kalbėjomės apie mokyklą, orus, paskalas, politiką, tačiau Aivaras to juk nežinojo. O aš nupiešiau paveikslą lyg mes kalbėtume apie romantišką dieną. Ranka jam ant kaklo, o mes kalbam apie mero rinkimus. Keista, tačiau vaikinukas neprieštaravo. Galiausiai, kai mūsų pokalbio temos išsisėmė jis tarė:
– Žinai, jei reik galiu padėt sukelt tam vaikinui pavydą, -mostelėjo jis Aivaro pusėn.
Nustebau.
– Aš matau kaip tu į jį žiūri. Jei nori aš sutinku,-nusišypsojo jis
Su tais žodžiais aš pasijutau paskutinė idiotė. . Nusisukau ir nuėjau namų pusėn. Ėmė mažais lašais lyti lietus. Mane pasivijo Aivaras.
– Tai ką net vaikino nesugebi pabučiuot? -akiplėšiškai paklausė jis
Nebepažinau Aivaro. Atrodo tas pats žmogus. Gražus, stilingas, o viduje nieko nevertas. Pajutau nuoširdų…gailestį, tik gailestį žmogui, kuris tobulas iš išorės, bet supuvęs iš vidaus. Ėmė lyti stambiais lašais. Galiausiai palengvėjusia širdimi tariau:
– Kadanors aš ką nors pabučiuosiu, -tariau aš, – ir taip bus dėl to, kad pati to norėsiu.
– Nejaugi? -ciniškai paklausė jis
Nusišypsojusi pridūriau:
– Sudie,  Aivarai.
Tada nusisukau ir kiaurai šlapia, bet laiminga palikau Aivarą stoviniuoti lietuje vieną.
Daug patyriau tais metais ir supratau vieną gyvenimo tiesą: gyvenimas ne pasaka- jis neturi laimingos pabaigos nebent tau beprotiškai pasiseka :)

Laukite tęsinio

Xo xo La madam

Su drauge ėjome Pilies gatve

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - 120 dienų veltui